[ Uždaryta ] Pamokantys zodziai... (Puslapis 2 iš 2)

uz mus grazias, uz juos raguotus <<< prasmes yra ;D

kaip sauksi, taip atsilieps << va sita isidemekit

kai meile tau pamoja sek ja nors jos keliai kieti ir status,
kai meile sparnus isskleidzia,po jais glauskis,nors kalavijas pasleptas po jos plunksnomis,grasina tave suzeisti ir kai tau meile kalba,tikek ja,nors jos balsas gali sudauzyti tavo svajones kaip siaurys vejas nusiaubia,nuplikina soda.nes jei meile tave karunuoja,ji vistiek tave nukryziuos...<<wo sitas geras:D

neklysta tas kas nieko nedaro.

uztenka minutes, kad zmogaus nekestum... uztenka valandos, kad zmogu pamegtum... uztenka dienos, kad zmogu isimyletum... prireikia viso gyvenimo, kad zmogu pamirstum...

salta rudens nakti kazkur tarp nukritusiu ir bepradedanciu puti lapu, suzibo mazas ziburelis.Nezinau, kas ten zibejo...nerupejo...nuejau neatsisukdama ir vis spartinau zingsni, bandydama kuo greiciau pabegti nuo nemalonaus kvapo...kokia buvau kvaila...ten zibejo mano drauges asara...neisgelbejau jos...numire...susalo...nesuklysk ir tu, kai kita syki eisi pro nukritusiu ir bepradedanciu puti lapu kruvas...gal but ten zibes kas nors, kas tau brangu.neissigask nemalonios isvaizdos, galbut giliai giliai yra tas, kas atrodo nereiksminga, taciau be galo be krasto brangu... brangink kiekviena akimirka.

MEILĖ- tai mažas paukštis. Per daug suspausi-mirs... Per daug atleisi - išskris... Ką myli-paleisk: jei sugrįš bus Tavo, jei nesugrįš- Tavo niekada ir nebuvo...

Ji.
Gitara.
Padaryta iš tvirto medžio.
Nekantriai laukdavo jo pirštų.
Jis.
Pedantiškas berniukas.
Gatvės muzikantas.
Net vaikščiojo muzikos ritmais.
Net rašė muzikaliai savo darbo knygutėje.
Rytoj tram pam pam nusipirkti duonos.
Jis nemokėjo kalbėti. Buvo nebylys.
Prasižiojus sklisdavo bjaurus garsas. Berniukas pastebėjo, kad žmonės neįprastai į jį reaguoja. Jie nejaukiai nuleidžia akis ir nekantriai sumindžikuoja.
Berniuko žodžiai buvo gitara.
Ji, gitara, buvo įsimylėjusi į berniuką plonais ilgais pirštais. Jai patikdavo, švelnūs prisilietimai prie jos stygų. Lyg neliesdamas. Lyg vėjas. Ji imdavo dainuoti.
Kai vakarais jis nešdavo ją įsuptą į monetomis žvangantį dėklą ji virpėdavo nuo dienos melodijų.
Nekantriai laukdavo kiekvieno pokalbio su berniuku.
Ji buvo pavydi. Kaip kiekviena beprotiškai įsimylėjusi moteris.
Ji pavydėjo, net kai jis suvalgęs duoną trupinius paberdavo balandžiams.
Vieną dieną ji pastebėjo mergaitę stebinčią berniuką.
Ji klupėjo prie senos gatvės arkos. Ant savo kelių laikė pageltusius lapus. Ji piešė.
Nuo tos dienos gitara karts nuo karto pamatydavo tą mergaitė. Taip pat įdėmiai stebinčią ir piešiančią.
Berniuko muzika ėmė keistis. Gitara jautė, kad jų muzika nėra tik jų dviejų intymus pokalbis. Ji skirta kažkam kitam.
Vieną kartą, mergaitė nebepiešė. Ji stovėjo per du žingsnius nuo grojančio berniuko. Ji klausėsi. Jos ilgi plaukai, plaikstomi vėjo kartais pakutendavo berniuko veidą. Gitara taip pat jautė jos plaukų prisilietimą, jie buvo skaudūs ir šiurkštūs. Mergaitės akys žibėjo. Ašaros, per sunkios blakstienoms, slydo žemyn.
Gitara nebegrojo, ji ėmė dusliai klykti, kol galų gale viena po kitos nuplyšo stygos.
Tyla.
Berniukas pakėlė galvą.
Tyla.
Mergaitė lėtai nusisuko ir nuėjo.
Tyla.
Berniukas nebylys, jis nemoka kalbėti. Jis negali sušukti.
Tyla.
Muzika jo drąsa.
Tyla.

Gitara gavo naujas stygas.
Mergaitė niekada nebesugrįžo.
Tik berniukas niekada nebekalbėjo su gitara. Jo liūdna muzika buvo skirta kažkam kitam.

:)