KNYGOS (Puslapis 4 iš 5)

Kas moka ižvelgti prasme „Mažajame Prince“, „Alchemike“, tam turetų patikti alegorinę prasmę turinti Richardo Bach knygutė „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“.

Pateikiu mažą šios knygutės santraukėlę. Ištraukos, kurios, mano manymu vertos būti pastebėtos...

Ištraukos  iš Richard Bach knygutės „Džonatonas Livingstonas Žuvėdra“

    „Rytą vėl patekėjusi saulė žėrė spindulių auksą ant švelniai vilnijančios jūros. Virš jūros vienui vienas lavinosi Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Pakilęs į šimto pėdų aukštį jis nuleido savo plėvėtas paukščio kojas, pakėlė snapą ir įsitempė pergalėdamas skausmą, kad išlenktų spranus lanku. Šitaip išlenktais sparnais jis galėjo skristi labai lėtai ir todėl mažino greitį tol, kol vėjas pavirto švelniu jo veidą glostančiu šnaresiu, o žemai plytintis vandenynas tarytum sustingo. Prisimerkęs ir sutelkęs visą savo dėmesį jis sulaikė kvėpavimą, sukaupė paskutines jėgas ir... dar, dar truputi... dar mažumėlę išlenkė sparnų lanką. Staiga plunksnos susitaršė, jis prarado greitį ir krito žemyn.
    Visi žino, kad žuvėdros sklendžia grakščiai ir tokie dalykai joms niekad nenutinka. Staiga netekti greičio ir kristi žemyn – tai gėda ir baisi nešlovė.
    Bet Džonatanas Livingstonas Žuvėdra, kuris nė kiek nesigėdydamas ir visas virpėdamas nuo įtampos vėl išlenkė sparnus lanku, kuris sklendė vis lėčiau ir lėčiau, kol galiausiai praradęs greitį vėl ėmė kristi žemyn, nebuvo paprastas paukštis.
Dauguma žuvėdrų skraidymo gudrybių pramoksta tik tiek, kad galėtų pakilti nuo kranto susirasti maisto, o paskui grįžti atgal. Daugumai žuvėdrų svarbu ne skrydis, o maistas. Bet šiam paukščiui rūpėjo ne duonos kąsnis, jam rūpėjo skrydis. Labiausiai už viską pasaulyje Džonanatas Livingstonas Žuvėdra mėgo skraidyti.
    (...)
    Džonatanas Žuvėdra nuskrido netgi už Tolimųjų uolų ir likusias dienas praleido vienas. Jis sielojosi ne dėl savo vienatvės, o dėl to, kad kitos žuvėdros atsisakė skrydžio malonumo, kad jos nesutiko atsimerkti ir praregėti.
    Dabar jis vienas pats mėgavosi viskuo, kuo anksčiau svajojo pradžiuginti Būrį. Džonatanas perprato skraidymo meną, ir kaina, kurią už tai teko sumokėti, jam neatrodė tokia jau didelė. Jis įsitikino, jog žuvėdrų gyvenimą labiausiai trumpina nuobodulys, baimė ir pyktis, ir kai pats visko atsikratė, gyveno ilgą ir įspūdžių kupiną gyvenimą.
    Jos pasirodė vakare, kaip tik tuomet, kai Džonatanas pats vienas ramiai sklandė po savo numylėtą dangų. Abi šalia jo atsiradusios žuvėdros spindėjo nelyginant žvaigždės, o nakties tamsoje nuo jų sklido romumas ir draugiškumas. Tačiau didžiausią nuostabą kėlė jų neprilygstamas skraidymas.
    — Mudu esame iš tavo Būrio, Džonatanai. Mes tavo draugai, - tvirtai ir ramiai nuskambėjo jų žodžiai. – Atskridome palydėti tave į aukštybes, ten, kur tavo namai.
—    Aš neturiu namų. Nė Būrio. Aš – atstumtasis.
— Tu klysti, Džonatanai. Jau nemažai išmokai. Baigus vieną mokyklą, laikas pereiti į kitą.
Kadangi visą gyvenimą jo neapleido panaši nuojauta, Džonataną Livingstoną Žuvėdrą kaip žaibas pervėrė ši nauja ir nepaneigiama tiesa. Jie buvo teisūs. Jis išties gali pakilti aukščiau.
—    Aš pasiruošęs, - pagaliau tarė jis.
(...)
Lėkdamas dviejų šimtų penkiasdešimties mylių greičiu jis pajuto priartėjęs prie horizontalaus skrydžio greičio ribos, o pasiekęs dviejų šimtų septyniasdešimt trijų mylių per valandą greitį šiek tiek nusivylė suvokęs, kad daugiau tiesiog neišspaus. Naujas kūnas irgi pasirodė esąs ribotas, ir nors žemėje pasiektą horizontalaus skrydžio greičio rekordą pavyko pagerinti, bet ir čia buvo ribos, kurioms įvekti prireiks nemaža jėgų. O jis tikėjosi, jog danguje apribojimų nėra.
— Pasiekęs tobulą greitį kartu priartėsi ir prie dangaus, Džonatanai. Bet tai nereiškia skrieti tūkstančio ar milijono mylių per valandą greičiu, - netgi šviesos greičiu. Nes kiekvienas skaičius – tai riba, o tobulybė ribų neturi. Pasiekti tobulą greitį, mano sūnau, - tai būti ten, kur pageidauji.
Jei nori skrieti greičiau už pačią mintį, skristi ten, kur trokšta širdis, - ėmė aiškinti jis, - pirmiausia turi suvokti, kad tu ten atsidūrei...
Pasak Čango, Džonatanui svarbiausia buvo suprasti viena: jis nėra įkalintas savo paties ribotų galių kūne, kurio sparnų ilgis – keturiasdešimt du coliai, o galimybės iš anksto užkoduotos; tikroji prigimtis, jo esybė – tobula kaip neparašytas skaičius, egzistuojantis tuo pat metu bet kuriame erdvės taške ir laiko momente.
— Tu esi laisvas būti pačiu savimi, čia ir dabar atskleisti tikrąją savo esatį, ir niekas negali tau sutrukdyti. Visa, kas prieštarauja tai laisvei, turi būti atmesta, nesvarbu, ar tai paprotys, ar prietaras, ar koks nors draudimas.
— Na žinoma, kitaip ir būti negali! Aš esu tobula, jokių ribų nevaržoma žuvėdra!“

man filosofines per sunkios knygos tenka vien sakini viena skaityt penkis kartus kad smegenys sukramtytu ju gilia minti....

rugiuose prie bedugnes

man geriausia knyga Yra kmyga VIktoRIJOS KAUOP DIENORASTIS*NASLAICIAI MANO NAMUOSE:)

jei domina siaubo knygos patarčiau "SKAMBUTĮ" perskaityti..:D

,,Dievų miškas" ten tokių vaizdelių parašyta vietoj siaubo uztenka.....ten realus siaubas be fantastikos elementų

pritariu..tai knygos patenkancios i mylimiausiu 10:) man labai patinkadar Atgaiva sielai.yra trys dalys..daba maciau yra atgaiva sielei jaunai sielai ar pan..reik pirkt..per gyvenima savo ti nepameluosiu jei pasakysiu kad perskaiciau >500knygu..ir nuo to bukesne nepasidariau:)

perskaiciau sia knyga jau ir man patiko kam patinga truputeli fantastines nes juk tai apie angelus knyga...si knyga moko mus buti gerais...raso kaip angelas isimyli savo globojama zmogu...

'Heroinas"  bei neseniai perskaityta  knyga "Žvakės sudega iki galo "