Nesibaigianti vyriškumo krizė Lietuvoje (Puslapis 7 iš 9)

Jau daug metų Lietuvoje vyrija išgyvena savojo vyriškumo identiteto krizę. Ech, kokie neramūs ir skausmingi laikai. Ar ne per ilgai jie užsitęsė? Ar kada nors pagaliau liausis šis fenomenas, prilygstantis savidestrukcijos monstrui, kankinti mūsų nustekentus vyrus?
Bendrauju su tikrai daug vyrų (daugiau nei su moterimis). Kad ir kaip nenorėčiau to sakyti, tačiau tam tikri dalykai bado akis, tiksliau, smegenis. Mūsų (ne)brangūs lietuviai vyrai yra itin silpnos būtybės – jų psichika trapi kaip japoniškas porcelianas. Dauguma trisdešimtmečių ir vyresnių vyrų, turėjusių nepasisekusių ar sudėtingų santykių su moterimis, yra prisistatę nepajudinamų psichologinių sienų, kurias nugriauti moteriai – misija neįmanoma. Kodėl moteriai? Juk jie, „nepalaužiami“ riteriai, tikrai nesikreips nei į psichologą, nei į psichoterapeutą. Tai – nevyriška! Galiausiai, moteris turi , PRIVALO (tokia jos dalia, anot motinų), būti kantri ir laukti, kol vyras ja pasitikės, prisileis ir pamažu atsiskleis jai. Tiesa, neprošal žinoti, kad „stipriosios lyties“ atstovo protelio prašviesėjimo gali tekti laukti labai ilgai arba jo visai nesulaukti. Vis dėlto, kodėl moteris turėtų aukotis ir apsiginklavusi kantrybės amunicija laukti, kol iškreipto mąstymo sukurti ir giliai vyrų galvoje įsitvirtinę statiniai-vaiduokliai sugrius ir pavirs dulkėmis? Ar moteris (pavartosiu R. Vanagaitės knygoje „Bobų vasara“ esantį terminą) turi būti toji pasiaukojanti seselė, slauganti psichologinių traumų suluošintą vyrą? Galų gale, ar vyras lauktų su analogiškais baubais kovojančios moters? Tikrai ne! Tad kodėl, mes, moterys, vaidinam slauges ir švaistom laiką su šių dienų vyrais, įvairiais būdais išgyvenančiais vyriškumo krizę? Vietoj to, galėtumėm gyventi savo gyvenimą, mylėti ir rūpintis savimi, ugdyti save kaip asmenybę, dvasinę būtybę, mėgautis gyvenimu ir jo teikiamais malonumais. Juk vyriškumas visais laikais išgyveno krizę: tiek pirmykštėse bendruomenėse, tiek 17 a. atsiradus emancipuotoms, kovojančioms už naują moters idealą, moterims, vadinamosiomis preciozėmis, tiek 19 a. pradėjus reikštis gėjams, tiek 20 amžiaus aštuntajame dešimtmetyje atsiradus feminizmo judėjimui, pasisakančiam prieš patriarchalinę sistemą ir sugriovusiam tuometinę tradicinę vyriškumo sampratą. Akivaizdu, kad lig šiol vyriškumas neatsigauna ir toliau išgyvena neramius laikus. Vyrai neapsakomai jautrūs, o jų nuotaikų kaitos amplitudė kur kas didesnė nei PMS išgyvenančių moterų – rodos, jog jie savajam  PMS pasmerkti amžinai.
Amen.

FemmeFatale parašė:

Jau daug metų Lietuvoje vyrija išgyvena savojo vyriškumo identiteto krizę. Ech, kokie neramūs ir skausmingi laikai. Ar ne per ilgai jie užsitęsė? Ar kada nors pagaliau liausis šis fenomenas, prilygstantis savidestrukcijos monstrui, kankinti mūsų nustekentus vyrus?
Bendrauju su tikrai daug vyrų (daugiau nei su moterimis). Kad ir kaip nenorėčiau to sakyti, tačiau tam tikri dalykai bado akis, tiksliau, smegenis. Mūsų (ne)brangūs lietuviai vyrai yra itin silpnos būtybės – jų psichika trapi kaip japoniškas porcelianas. Dauguma trisdešimtmečių ir vyresnių vyrų, turėjusių nepasisekusių ar sudėtingų santykių su moterimis, yra prisistatę nepajudinamų psichologinių sienų, kurias nugriauti moteriai – misija neįmanoma. Kodėl moteriai? Juk jie, „nepalaužiami“ riteriai, tikrai nesikreips nei į psichologą, nei į psichoterapeutą. Tai – nevyriška! Galiausiai, moteris turi , PRIVALO (tokia jos dalia, anot motinų), būti kantri ir laukti, kol vyras ja pasitikės, prisileis ir pamažu atsiskleis jai. Tiesa, neprošal žinoti, kad „stipriosios lyties“ atstovo protelio prašviesėjimo gali tekti laukti labai ilgai arba jo visai nesulaukti. Vis dėlto, kodėl moteris turėtų aukotis ir apsiginklavusi kantrybės amunicija laukti, kol iškreipto mąstymo sukurti ir giliai vyrų galvoje įsitvirtinę statiniai-vaiduokliai sugrius ir pavirs dulkėmis? Ar moteris (pavartosiu R. Vanagaitės knygoje „Bobų vasara“ esantį terminą) turi būti toji pasiaukojanti seselė, slauganti psichologinių traumų suluošintą vyrą? Galų gale, ar vyras lauktų su analogiškais baubais kovojančios moters? Tikrai ne! Tad kodėl, mes, moterys, vaidinam slauges ir švaistom laiką su šių dienų vyrais, įvairiais būdais išgyvenančiais vyriškumo krizę? Vietoj to, galėtumėm gyventi savo gyvenimą, mylėti ir rūpintis savimi, ugdyti save kaip asmenybę, dvasinę būtybę, mėgautis gyvenimu ir jo teikiamais malonumais. Juk vyriškumas visais laikais išgyveno krizę: tiek pirmykštėse bendruomenėse, tiek 17 a. atsiradus emancipuotoms, kovojančioms už naują moters idealą, moterims, vadinamosiomis preciozėmis, tiek 19 a. pradėjus reikštis gėjams, tiek 20 amžiaus aštuntajame dešimtmetyje atsiradus feminizmo judėjimui, pasisakančiam prieš patriarchalinę sistemą ir sugriovusiam tuometinę tradicinę vyriškumo sampratą. Akivaizdu, kad lig šiol vyriškumas neatsigauna ir toliau išgyvena neramius laikus. Vyrai neapsakomai jautrūs, o jų nuotaikų kaitos amplitudė kur kas didesnė nei PMS išgyvenančių moterų – rodos, jog jie savajam  PMS pasmerkti amžinai.
Amen.

As ir galiu paklausti tamstos kada moteru **** laikai baigsis? Duodasi visos su visokiais paslemekais ir save laiko karalienem. Visos galvoja tik apie save ir kaip daugiau is konors pinigu isvilioti. O kai kurie vyrai vis tikisi surasti nuosirdzia moteri bet nusivylia pasistato sau visokias sienas.