Aišku, kad neįmanoma
Ir kaip kažkas sakė - nereikia painioti pirmo karto su pirmąja meile.
Pirmąja meile vadinu tą būseną, kai staiga suvoki - visos tavo mintys tik apie tą žmogų, tu kažkur skraidai, svajoji (o iki tol to nepatirta) Tada staiga kaip žaibas trenkia suvokimas, kad... tai ir yra meilė (dažniausiai pirmąją meilę diagnozuoja kas nors iš aplinkinių, kad ir geriausia draugė, nes pati dar neturi su kuo palyginti). Paprastai tai įvyksta mokykloje (cinikai pasakytų, kad tai sutampa su prasidedančiomis hormonų audromis, bet tam jie ir yra cinikai).
Kuo dar pasižymi pirmoji meilė - retai ji perauga į draugystę ir į kažką daugiau. Gal ir dėl to, jog tai iš tiesų kažkuo primena tikrąją meilę - neturi pretenzijų tam žmogui, tiesiog džiaugiesi, kad jis yra. O jei dar matai kasdien? Jei išgirsti balsą? Ir to užtenka - gyveni tuo momentu ir esi laiminga. Nes svarbiau yra tas kitas žmogus, o ne tu pati.
Tokia būsena - nepamirštama. Gal tai susiję ir su jaunystės pradžia, ir su tyrumu, ir su tuo, kad dar nežinai, kas tai yra išdavystė, melas, naudojimasis ir pan.