Laimutė wrote:Ieva wrote:Laimutė wrote:....netiki traumomis, Vytautai? Įdomu, kaip tu sugebi apeiti praeities nuoskaudas. Man tai niekaip nepavyksta. Kuo labiau stengiuosi pamiršti, tuo dažniau grįžta ir dar ryškesnės ir skausmingesnės. Pagaliau supratau, kad nereikia niekam niekada atleisti. Pyktis ir pagieža tiems, tai vienintelis būdas, kuris saugo mano sąmonę nuo visiško mentalinio mazochizmo. Tai lyg savivertės skydas nuo jos degradavimo. Mano savivertė neaugo nuo to, kai bandžiau atleisti ir pamiršti , ji mažėjo.
Keista...Man lb.padeda ignoravimas ir abejingumas.Tiesiog tas asmuo ar situacija neverti nei laiko, nei jėgų. Tai reikia paleisti, nupūsti kaip kokią dulkę ar plunksną pavėjuj. Savivertė susijusi su mano vertybėm. Į jas ir fiksuojuosi.
Putinui linkiu nusišaut.
Aš tai negaliu taip. Mano savivertė labai susipynusi su mano ego ir išdidumu. Jei aš paleisiu, tai man reikš mano pažeminimą ir sulaužytą orumą. Nenoriu būti nuolanki tokiems. Man tai nekainuoja nei jėgų nei laiko. Kai bandžiau atleisti ir užmiršti, va tada kainavo labai daug jėgų.
Na taip - nebetikiu traumomis kaip pasiteisinimais ar žmogaus vertinimo "agregoru" (sakykim mane tėvas mušė vaikystėje- nu ir ką? ar augau be tėvo vaikystyėje - nu ir ka? arba vaikystėje neturėjau teisingo autoriteto - nu ir ką..? verkšlenimas priveda prie isisenėjusių traumų ir regis žmogus atrodo suluošintas tada... man be viso to ir dabar begale neteisybės patiriu- pvz man neduoda paskolos nors ir kredingumas pasakiškas, bandžiau pykti- nepadėjo, tvarkausi sodyboje su kuria ribojasi melioracijos griovys (seniau jis buvo natūralus upelis), vienos ministerijos paliepimu jis buvo sterilizuotas/išvalytas kartu sunaikinta ištisa ekositema, kitos ministerijos paliepimu ūkininkams ketina nebeleisti auginti javų šalia Šešupės, visi nepatenkinti... tiesa iš to griovio kuris buvo išvalytas - bebrai persimetė į mano sodybą, jie nugraužė ąžuoliuką kuris matosi mano coveryje ir galybe kitų medžių, galiu eiti pasikarti arba tikėti savo svajone, pasodinti kitą ažuoliuka ir po užsienius nebestirankyti... tiesa, toji ministerija kuri siekia atgaivinti ekositemas ir dalis ekologų kurie turi didesnę galią valdžios svertuose tesugeba skėsčioti rankomis dėl išvalyto griovio situacijos (nes nenori diskretituoti savo "likomo brolių" sėdinčių už valstybės kontrolės vairo). na ok paverkšlenau ir aš. tačiau savo tokio verkšlenimo nekenčiu, nors jis retkarčiais išlenda, tačiau faktus vertinu tik pagal faktus, o palyginus su kokiais afrikiečiais ar Ukrainiečiais kogero gyvenu iš vis it rojuje... mano atveju viskas priklauso kiek pozityviai ir konstruktyviai imsiuosi veiksmų nuo kurių malonu būtų kartu man ir visiems, nors vengiu apsoliutinių sąvokų tačiau "visi" sąlyga galioja absoliutinu principu. tiesa visada būna pereinamieji etapai, kur regis nėra išeities iš padėties, tačiau dalykai keičiasi... pritariu Ievai, kad neverta eikvoti energijos kai kuriems asmenims. tačiau labai malonu nejausti skausmo nesuvaidintai, kad ir kokias neteisybes esi patyręs (gal tai meilė bendraja prasme..?). nors esu labai piktas ir ant pačios meilės, kai pamilau moterį ir taip viskas susidėliojo kad mudviejų keliai nesusijungė, tuo tarpu jaučiau nepapratą skausmą ir diskomfortą viduje, nors pripažinsiu nieko stebuklingesnio gyvenime neesu jautęs... gryžau prie to "blankaus sapno", kuris turėtų toks ir likti ir eiti sodinti naują ąžuolą:DD. tai ką čia parašiau Kristus sakė - "tas kuris griebiasi arklo ir dairosi atgal - netinka Dievo karalystei" gal prieš mėnesį išgirdau dar "jūs nepriklausoste patys sau", nors kogero esu girdėjas tai ir anksčiau xD. tiesa jeigu apie mano individualų religingumą vis dar niekaip nesuprantu, kodėl Kristus norėjo, jog jį valgytų duonos pavidalu per mišias...? nesiūlau kažkam atsisakyti savęs suvokimo logikos, nes tai pavojinga jeigu periimamas "neatidirbtas kitas modelis". gal pasirodys keista, tačiau aš save kaip "nepriklausantį nuo kitų" nužudžiau kai skaičiau Dalaialamos knygą apie savęs pažinimą, tačiau jos iveikiau tik pusę, nes labai jau sunkokai skaitėsi - regis matematinėmis formomis norėta aprašyti "nušvitusiojo" sąmonė, na ir kritinis faktorius buvo tas, kad ten nekalbama apie svajones, o daugiau viskas kas susija jog fizinė plotmė tėra kančių terpė ir čia reikia tik "skaistėti" ir suprati, jog visa yra tuštuma... tačiau apie savęs nužudymą kaip patį išsavęs pasirodo kalbėjo ir Kristus, nors šios religijos regis yra Dievo atžvilgiu totaliai priešingos. atskleisu mažą paslaptį- nužudyti tereikia seną savęs suvokimą, tuo pačiu gimti Dievo sąmonei- mano supratimu gimti Dievo sąmonei yra ilgas procesas ir nesibaigiančios pagundos gryžti prie ego savęs suvokimo, nes istorija byloja, kad tokius kaip Kristus - žudo, tačiau tik todėl, nes kaip jis pats sakė - "atleisk jiems tėve, nes jie nežino ką daro..." tačiau mano atveju pasakysiu - Kristui buvo lengviau, nes jis manėsi jaučiąs Dievą, nors gal būt jam prieš pat mirtį "atsivėrė" - "Aba, kodėl mane apleidai?", tad deja tiesa ta, kad Dievas kogero myli taip pat stipriai kiekvieną nusidėjėlį kaip ir šventajį, netgi dėl nusidėjėlių leidžia kentėti savo "vaikams". ir visgi čia atsiranda prasmė atsisakyti asmeniškumų ir priimnti budistų ne Dievo filosofiją... mano keistumo ir vilties paslaptis, ta jog tikiu jog Dievas savo kūriniu žmogumi tiki gal būt labiau negu patys žmonės turėtų tikėti Dievu ir visgi jeigu ir "kalnus nuversiu pats savo jėgomis" mano ego mane - pražudys, jeigu pamiršiu kad visi su visais yra susija, o ta pati Dieviškoji sąmonė nėra materialios prigimties, ir nėra nusavinama, tačiau prie jos prisijungti yra malonu. simptomai - niekada nesijauti vienišas, visa yra skirta tau ir tu pats esi visumos dalis, tiesa pasakius elementriai jeigu sieki adekvačiai šių simptomų, tai ir prisijungi prie Dieviškosios sąmonės, turint galvoje, kad niekas dėl mūsų neturi kažką daryti ir mes tuo pačiu neprivalome, Dieviškoji sąmonė veikia tik laisva valia ir bendrumo jausmu. p.s. meilė man vis dar yra paslaptis, bet kai pasodinsiu ąžuolų krūvą...:D
