Apie savivertę (Страница 4 из 6)

Tuomet prekė liks dulkėti vitrinoj, po to lentynoj, o galiausiai bus išvežta į sandėlį, o iš ten į krematoriumą....

its shameless time!

Gimė žvaigždė, nors Kalėdos dar toli

Savivertė, tai kai savaime verčia...nu kai smėlį iš priekabos išverčia . Čiaaa tiems Kaaas mano MinTeeelę supratoo

Kaina nėra vertė. Ji priklauso nuo paklausos ir pasiūlos manipuliacijų, o vertė nuo įdėto darbo, laiko sąnaudų, medžiagos ir gal tradicijų.
Savęs vertė nuo savigarbos, orumo supratimo. Jeigu žmogus sąmoningas, rinkos dėsniai jo neveikia, nes jis nėra daiktas.

Visi per daug vertina save

kas gali prilygti sekmadienio dienos miegui? Nebent penktadienio nakties nemiga:)

manes niekas nemyli

Savivertė yra tai kai tiesiog jauti ir žinai teisingus prioritetus, jeigu vsia tai daugiau mažiau harmoninga aplinka pati tave iškles ant "torčiuko viršūnės", iš išorės būsi taipogi vertinamas, tačiau dauguma apgaulingai mano jog savivertė gimsta tik tada kai kiti tave vertina aukštesniame lygyje, todėl daug kas tiesiog reiklauaja būti įvertinti esančių šalia, tačiau tai tėra "šlamštas" palyginus tai kai gali jaustis gerai neitakojamas išorės iš to gimsta meilė sau ir Dievui(ar visatos protui)... dirbau su žmogumi, kuris pastoviai kritikuodavo kitus ir ivairiausiose smulkmenose "prašydavo" būti pagirtas ir ivertintas "on top", karta jis kritikavo kita kolega ir tiesiog teigė, jog dabar vakarieniaujame pasakiškai, lyginant ka aš turėjau prieš tai... apimtas gilaus nusivylimo esama situacija, tiesiog išrėžiau- "kodėl tau taip reikia pripažinimo iš išorės, jeigu ir taip žinai savo vertę...?" Šiaip naudinga nors truputį atkreiptų dėmesį į šalia esantį ir pamiršti save, juolab jeigu kažkam asmeniškai svarbus to žmogaus "pripažinimas". galimai tai to kolegos praeities traumos, tačiau aš nelabai tikiu traumomis, nes visada reikia pamiršti tai kas buvo praeityje skausminga, o nauja realybė idealiu atveju visiškai turi prasilenkti su skaudžia praeitimi, tarsi ji būtų lyg koks blankus sapnas, aš asmeniškai vertinu tuos žmones kurie nesureikšmina tų akimirku kur aš buvau neteisus jų atžvilgiu ir pats stengiuosi būti atlaidus savo "skriaudėjų" atžvilgiu, nors dažniausiai ką geriausio galiu padaryti, tai paprasčiausiai atsiriboti nuo jų, nes paprasčiausiai neišneša loginis mastymas- "kaip galima bendrauti su tais kurie tavęs nevertina ir netgi niekina?" tačiau bendraujant su jais, gana puikiai suveikia niautralus bendravimas, visiškai nesiveliant i asmeniškumus, kartais jie netgi persimaino ir vertina, jog "nelaikai akmens užantyje" ir netgi vertini juose tai kas vertinga.