[ Closed ] Gyvenimo puikybė ir tuštybė - neviltis jaunimui (Page 2 of 2)

Žiūriu pagal rodiklius jūs čia autoritetai vieni kitiems, nes esate senbūviai. Bijau, kad aš perskirdamas gėrį nuo blogio galiu supriešinti ir palankiai bendravusius dalyvius. Nieko čia jau nebepadarysi, nes kiekvienas iš mūsų savo laisva valia renkamės į kieno pusę skiriame save ir renkamės autoritetus.

Tomai 25 ir Vytautai 21 matau jus ryžtingai stojančius teisiųjų pusėn. Jėzus yra pasakęs: "Jei bent stiklinę vandens duosite tam, kuris yra mano mokinys, iš tiesų, neprarsit savo užmokesčio". Mane jūs labai palaikėte ir paguodėte. Dėl jūsų tikrai verta dovanoti geriausių išeičių kelius. Mums jais žengiantiems yra procesas, tai yra kelionė, kurioje vis iš naujo reikia atsitiesti, atsiversti ir iš naujo ryžtis tobuliau mylėti. Tai sunku, bet jei įprantama - tai didžiausia-gražiausia dorybė, kuri vainikuojama pergale amžinybėje.

Martyna mane žavi, kad aiškinasi vis kas yra rašoma, ji labai progresuoja išmintimi. Išmintis=Gėris+Tiesa.
"Neteisėti laikinieji malonumai" - tai pagal šv. Raštą - kūno darbai. Šiais laikais statomi tokie stabai kaip: seksas, apsivalgymas, svaiginimasis alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, adrenaliną teikiantys azartiški patyrimai - viskas, kas pataikaujama kūniškiems malonumams. Kultas reiškia garbinimą. Kai dėl kūno malonumų aukojamos visos kitos geresnės vertybės (vietoj dvasinių vertybių medžiaginės). Jei vertybių hierarchinėje piramidėje iškyla minėti kūniški darbai - tada tampama nuodėmės vergais. Kūniški malonumai niekada negali būti pirmi, tačiau, jei su saiku savo vietoje pagal dvasią patiriami, tik tada yra gerai. Turi būti teisėtas patenkinimas. Pavyzdžiui ypatingas savęs dovanojimas ir tapimas vienu kūnu yra teisėta ir palaiminga sueitis atvira gyvybei tik palaimintoje Santuokoje. Tačiau net ir Santuokoje yra gerai susilaikyti ir puoselėti skaistumą. Visada protas turi būti aukščiau kūno. Ir kai dvasios įrankis - kūnas naudojamas dvasinei veiklai, tuomet sąžinė rami ir atvira Viešpaties malonėms. O juk jos yra dvasinis gėris - siekiamybė.

Ach, čia į dieviškosios teisės lankas krypstama... Linai, o kokia tavo nuomonė apie pozityviąją teisę? Kaip tas dvi priešybes reikėtų derinti?

Iš manęs menkas teisininkas. Pozityviąją teisę suprantu kaip įsakymus-įstatymus, kurie byloja ką reikia daryti kad būtų gerai (negatyvioji teisė - būtų tai, kas draudžiama).
Hierarchinę tvarką suprantu taip: 1. Dieviškoji teisė, 2. žmogaus prigimtinė teisė, 3. bažnytinė teisė 4. civilinė teisė. Manau jei atsižvelgimas į šias teises yra hierarchiškai išlaikomas, tada teisumas ir teisingumas triumfuoja. Visos šios teisės negali būti viena kitai prieštaraujančios, bet papildančios ir duodančios aiškumo konkrečioms išeitims. Jėzus byloja auksinę taisyklę: "Darykite kitiems taip, kaip norėtumėte, kad jums darytų". Visos teisės be religinio matmens "išsigimsta" ir neišsilaiko - "tobulinamos" be pabaigos.
Viešpats mums žmonėms į prigimtį įrašė pajėgumą vertinti, kas gera ir kas pikta, per sąžinę. Todėl kas jautriai atsižvelgia į ją ir ja vadovaujasi, nenusideda. Nenugalimai klystančią sąžinę tobulina Dievo žodis. Šventieji gali spręsti apie visus ir viską, tačiau neįgali spręsti apie šventuosius nusidėjėliai-priešai. Todėl kas nori neklysti turi būti vidumi švarus ir dvasingas.