Gyvenimas - jo prasmė (Puslapis 16 iš 16)

rima parašė:

RS parašė:

Kokia prasme apie tai diskutuoti. Gyvenima reikia gyventi ir nugyventi prasmingai.  O ne pievas tauksti. Kiekvienas gyvenam savo gyvenimą. Ir kiekvieno gyvenimas kitoks. Kiekvienas turi savo kelia kuriuo eina. Todėl jis ne diskutuojamas. Sniakt kaip tikrai mazvaikiai. Kiekvienam žmogui skirta yra ta prasme gyvenimo ir kiekvienas ta sprasme supranta skirtingai. O ne kaip vienas žmogus pasako.....

Bet gi taip norisi matyti savo gyvenimo prasmę Gal taukšdami staiga praregėsime? Ar kaip ją, prasmę, pamatyti? Ir kodėl yra teigiančių, kad prasmės nėra?

todel kad zmonija tik rusis tarpine evoliucijoje.tai tas pats kas kalbet kokia buvo prasme gyventi dinozaurui pries milijonus metu.galejo jie medziot daugintis arba nieko nedaryt galas visu vienodas=0,praeis dar milijardai metu poto dar ir dar.....visos prasmes isnyks,nebus net kam zinoti kad kazkas buvo.

jei isnyksiu vadinas ir prasmes nera.

nepakeli pazeminimo?

turbut pagrindine zmogaus gyvenimo prasme ir yra- gyventi... Gyventi santarveje su supancia aplinka- gamta, visata... Viena, ka mes, zmones mokam puikiai daryti- tai viska niokoti ir gyvenam taip, lyg gamta turetu tarnauti mums... O mes- ne dievai su misijom, esam cia tokie laikini, kad po simto metu ne vieno is musu niekas neatsimins, net nenumanys kad egzistavom ieskodami savo prasmiu... Cia esam tokie laikini kaip ir kiekvienas kitas salia musu gyvenantis gyvas organizmas... Jei zmoniu gyvenimo kredo taptu tausoti, o ne griauti, apginti, o ne sunaikinti, koncentruoti demesi ne kiekvienas i save, o kilnesnius tikslus- rupintis tais, kurie negali patys atsilaikyti pries beprasmiska ju naikinima, nebereiketu lauzyt galvos del kazkokios mazytes prasmes, kilniuose tiksluose kiekvieno indelis yra svarbus ir netik jam paciam

turbut pagrindine zmogaus gyvenimo prasme ir yra- gyventi... Gyventi santarveje su supancia aplinka- gamta, visata... Viena, ka mes, zmones mokam puikiai daryti- tai viska niokoti ir gyvenam taip, lyg gamta turetu tarnauti mums... O mes- ne dievai su misijom, esam cia tokie laikini, kad po simto metu ne vieno is musu niekas neatsimins, net nenumanys kad egzistavom ieskodami savo prasmiu... Cia esam tokie laikini kaip ir kiekvienas kitas salia musu gyvenantis gyvas organizmas... Jei zmoniu gyvenimo kredo taptu tausoti, o ne griauti, apginti, o ne sunaikinti, koncentruoti demesi ne kiekvienas i save, o kilnesnius tikslus- rupintis tais, kurie negali patys atsilaikyti pries beprasmiska ju naikinima, nebereiketu lauzyt galvos del kazkokios mazytes prasmes, kilniuose tiksluose kiekvieno indelis yra svarbus ir netik jam paciam