Re: Gyvenimas - jo prasmė
Mums gyvenimas padovanotas, Dievo nurodyta kaip turime jį nugyventi. kol jauni niekas negalvoja (beveik niekas) apie tai. Tačiau aplinkybės gali subrandinti tokius iššūkius, tokias negandas, kad maža nepasirodys... Štai tuomet žiūri į save iš už kampo ir stebiesi, kad tai tu visa šitą atlaikei ir tuomet ateina tas žinojimas kur yra tavo asmeninė gyvenimo prasmė. Žinoma tai ir pastatytas namas užauginti vaikai ir pasodintas sodas, tačiau tai nėra pagrindinė prasmė, greičiau tai tos prasmės vieni iš siekių. Aš jau tai pasiekiau, nes turiu viską įgyvendinusi, tačiau gi dar nemiriau ir oho kaip dar noriu gyventi... tai kas gi toliau, jau juokinga būtų mano metuose turėti dar kažkokių siekių. taigi savo gyvenimą aš įprasminau kasdienybėje, gyvenu šia diena, man niekur toliau ir nereikia. gyvenu čia ir dabar, pastebiu gražiausius reiškinius, nesigilinu į negatyvą, nedalyvauju kivirčuose ir dalybose. mano gyvenimo prasmė yra sudaryti konfortiškas salygas namiškiams, dar vis tobulėti, kaupti žinias (juk pasakyta, kad ten iškeliavę mes turėsime visą teigiamą patirtį ir suvoksime save kaip asmenybę, kuriai reikės ir toliau tobulėti). o pati didžiausia prasmė yra tinkamas santykis su tavo aplinka ir tai ką tu jai duodi pats, ne ką pasiimi, bet ką atiduodi ir ką galėsi palikti...
Nors viena normali tema atsirado, nes vien tik antras galas......kažkokia tuštybės mugė
nesakau, kad esu davatka, man tai taip pat rūpi...........tačiau tai turėtų būti etiškiau