Gyvenimas - jo prasmė (Page 8 of 16)

Qqqqqqq Jei tavo gyvenimas beprasmis, kodėl tu gyveni?

Tai vat butent;) ir mokslas nuo tiesos labai toli;) Rima  jos prasme neduoda jai ramybes;) bet ji bando uzsikabinti ant kazko dar nezinanti kad reikia kabintis tik i save pacia;) ir nenusiteikes irodineti zmoguj kuris uzsikimses ausis;) nes energija mestelti tik minciu pagalba  dar neismokau

Qqqqq manau sutiksi na bent paciam faktuj kad mes kune tik laikinai;) na nesvarbu ar kaip kas traktojia kad mirstame po mirties ar keliaujiam kazkur kitur;) pats faktas yra kad mes cia tik laikinai;) tad mes mokame ir galime "minciu" pagalba siusti info kitam zmoguj;) kuris beje ant saves patyres isisavina info , na bent jau pavirsutiniskai labai greitai;) na kad ir skautiska bairiuka pajimk du lapus kartu nuskintus , viena pasidek pries akys ir pirstukais atsuk i ji o kita padek kur tolialiau;) ir pastebesi jiok tas kitas suirs greitai o kitas ne;) nes tu jiam suteiki savo energijios;)

Man gyvenimo prasmė tai išbandyti visas savo galimybes

pavyks,pavyks...zmogaus tikslas ir laime sitame gyvenime it yra tarnauti ir padeti kitam zmogui.apsizvalgykit,netgi kaiminystej gyvena koks nors neigalus,sergantis.nuo jo ir reik pradeti savo nusvitima

Pasakysiu savo filosofija, kuri siuo gyvenimo momentu man atrodo teisinga:

Neprisirisk prie objektu, nes jei be kazko neisivaizduoji savo gyvenimo, sukuri priklausomybe nuo kazko kito, o ne saves pacio. Jei turi galimybe kazka gauti viena karta, gali gauti vel. Viskas turi buti tavyje, kuo daugiau dalyku ar zmoniu tau reikia, kad butum laimingas, tuo maziau jausi pasitenkinimo. Esme ne tureti kuo daugiau, o reiketi maziau. Manau gyvenimo prasmė yra gyventi, o nesikelti kasdien del tos pacios rutinos. Mes atsakingi uz savo gyvenimus ir uz savo jausmus. Kad ir kas mums nutinka, tam galios suteikia musu reakcija i tai. Laime nera tikslas, tai pasirinkimas...nuo tos dienos kai isgirdau si sakini, as esu laiminga, nes as noriu tokia buti. Mano mieste gyvena du zmones, vienas sedi invalido vezimelyje, kitas yra aklas. Vaziavau su mama namo ir pro langa pamateme ta zmogu invalido vezimelyje, jis treniravosi ir mano mama tai pakomentavo: jis KASDIEN treniruojasi, labai nori vaikscioti...man tie zodziai labai istrigo, LABAI NORI VAIKSCIOTI. Apie akla zmogu, aip pat man papasakojo mama, jis yra vadovas ( neprisimenu detaliu), visur vaiksto vienas, lyg nebutu aklas. Kaskart, kai juos pamatau, tampu labai dekinga uz viska ka turiu ir sakau, jog as turiu viska ko man reikia, o ko noriu ateis su laiku, tai kad draskysis, stresuosi, nieko nepakeis. Kai mes mirstame, musu identifikacija tampa ‘‘kunas‘‘, zmones naudoja tokias frazes, kaip ‘‘atneskite kuna‘‘, ‘‘padekite kuna i karsta‘‘. Zmones nebevadina mirusiu vardu, kuriuo jie bande padaryti ispudi visa savo gyvenima. Mes esame tai, kas yra kuno viduje, musu veiksmai, musu mintys. Pakartosiu: Laime yra pacio pasirinkimas. Pabandykite tik atsibudus pagalvoti, apie tai kokia privilegija yra tiesiog buti gyvam ir svaikam!pasakyk sau, kad esi laimingas ir turi viska ko tau reikia (maisto, kojas, esate sveikas, saule sviecia..). Nuo to momento, kai pradesi galvoti, kad gyvenimas yra dovana, palaima...jis taip ir jausis.
Beje, jei suzinotum, kad mirsti...ar nebutum malonesnis, nesistengtum daryti, tai kas teiktu tau dziaugsmo? Tu mirsti. Mes visi mirstam.
Man daug proto ikrete vieno genijaus mintys pries mirti, parasysiu, kelias istraukas:

Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia. Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau.

Susivokiau, jog kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama šešiasdešimt sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais.

Jei Dievas dovanotų man dar dalelę gyvenimo, rengčiausi labai paprastai. Tysočiau kniūbsčias saulėje, apnuoginęs ne tik visą kūną, bet ir sielą. Dieve mano, jei dar nors kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė..

Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę. Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi.

Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui. Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau prisipažįstu, jog daug kuo jau negalėsiu pasinaudoti, nes kai mane uždarys į tą dėžę, vadinamą karstu, deja, būsiu jau tikrai pasitraukęs iš šio gyvenimo.

Visuomet išaušta rytojus, ir gyvenimas mums suteikia dar vieną progą reikalams sutvarkyti, tačiau galbūt aš klystu, ir šiandien yra paskutinė mums likusi diena, tad man labai maga pasakyti tau, kaip aš myliu tave ir kad niekuomet nepamiršiu tavęs. Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Gali būti, kad šiandien jau paskutinis kartas, kai matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau; tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kai nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kai buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gera. Stenkis, jog tie, kuriuos myli, būtų šalia tavęs; pašnibždėk jiems į ausį, kad juos labai myli; mylėk juos ir elkis su jais maloniai. Surask laiko ištarti jiems: man labai gaila, atleisk man, prašom, ačiū bei visus kitus meilius žodžius, kokius tik žinai. Niekas neprisimins tavęs dėl tavo slaptų minčių.

Gyvenimo prasmė, yra visų gyvenimo aspektų kompleksinis junginys, ir niekas nepasakys kiek, ko, kaip, ką daryti. Tai yra, tarsi, suvokimas, deja vu - vieną dieną supranti visko esmę, ir tuo pačiu gali būti visiškai neaišku, nes jeigu reikėtų kam nors kitam paaiškinti, nerastum žodžių.

" Pats gyvenimas nieko nereiškia; jo vertė priklauso nuo to, kaip jis vartojamas. "  Ž. Ž. Ruso

Kalbant apie gyvenimo prasmę ar apskritai egzistencinius klausimus man labai įstrigo serialas The Leftovers. Vienas dialogas iš jo:

Žiūrėjau šiandien "Nematomą frontą" ir galvojau - velnias, gal ir neklydo senasis Garvey.