Bezpredelas wrote:Anna wrote:o koks pirmas etapas?
pirmas etapas nebutinai miskas 
na, niekas nesako, kad būtinai. bet ir kito nepasiūlo.
argi nekyla klausimas, ko trūksta dabartinei visuomenei (kuri garsiai moka šaukti MES, kai tai jai naudinga arba, kai gali pasisavinti nuopelnus), kad atsiranda problemų dėl tradicinės šeimos? Vieni mano, kad užteks sukurti šeimą ir jau puiku. Laba diena, skyrybų ohoo kiek... Kiti tada pamano - aš būsiu gudresnis ir šiš, nepakliūsiu ant to kabliuko, jokios tradicinės šeimos nekursiu. Ir, aišku, atsiranda itin kūrybiškų asmenybių, kurios pradeda žaidimus, kad su tos pačios lyties atsovu irgi galima kurti šeimą. Oho, kiek tokiu atveju patenkinama poreikių: ir protestas prieš kitaip mąstančius, ir labai patogu, ir jautiesi kaip ir turintis šeimą ir visus apgavęs. ir dėmesys, ir pradedi jaustis itin šiuolaikišku.
perdaug išlepę esame. o vat miške (metafora) - lieki vienas. niekas tau nieko irgi neprivalo. ir mokėti sąskaitų nereikia - nėra elektros. ir rūpestis dėl nesveiko maisto atkrenta - valgyk žoles ir džiovink jas žiemai. ir nereikės rūpintis kitais. galų gale kažkaip sunkoka pasidaro, supranti, kad... vienas lauke ne karys. ir pretenzijų neturi kam pareikšti - nes niekas kitas, išskyrus tave patį, tau nekelia problemų (nebent iki tiek esi susireikšminęs, kad kaltini lietų ir saulę). ir kad norisi žmogiško artumo. ir dar kiti dalykai... kad ir prisiminimų terapija. juk nepasislėpsi už filmų žiūrėjimo, knygų skaitymo, virtualaus bendravimo, tauškimo telefonu, pasaulinio bado politikos aptarinėjimo kemšant kepsnį.
va, tada gal ir prašviesės galvoje, stebint paukštelius, kodėl pasaulyje yra vyrai ir moterys, kodėl tūkstantmečius buvo toks reiškinys kaip šeima, kad tavo paties asmeninė patirtis - tai tik tavo tiesa kažkuriam laikotarpiui. Ir kas svarbu, o kas ne. Ir kad galų gale gali užknisti net pats save
toks žmogus, grįžęs į visuomenę, gal ir nekurs šeimos, bet... bent jau mažiau laiko skirs visokiems niekams ir mažiau reikš pretenzijų, nes labiau vertins tai, ką turi.
