Topic: karma, samonė, pasamonė ir nesamonė:D
Nusprendžiau paredaguoti įterpiant vėlesnę savo žinutę, kad tema būtų ne vien apie mano asmenines bėdas, norėtūsi kad pažiūrėtumėte ir į savo vidines patirtis, o gal metodologiją ar netgi pafilosofavimą(kas man patiktų) kalbant apie žmogaus psichoemocinę būseną(tik nevaidinkit, kad jūsų tai neliečia- bene kiekvienas esat patyrę meilę, neapykantą ir panašiai, kas užvaldo ir įtakoja mūsų gyvenimus...)
"""
Autoriaus galvoje visko labai daug, viskas susimaišę ir visos problemos bando imti viršų. Reikėtų viską sustabdyti ir perkrauti visas mintis po vieną, susidėliojant viską į tinkamas dėžutes ir sprendžiant visas problemas po vieną.
Pabandykite užsiimti meditacijja nuraminant ir kūną ir protą, susirūšiuoti, atsirinkti ir apgalvoti visas mintis.
nesiūlau išeiti į kalnus, dykumas ir klajoti kelis metus - užtenka atsigulti ant žemės (ne lovoje, kad neužmigtumėt) ir nieko nedaryti. Pradžioj procesas gali būti lėtas, bet kuo dažniau, tuo bus lengviau.
Jūs kogero esate teisus - meditacija greičiausiai padėtų, nusiraminus, derėtų mėginti susidėlioti prioritetus- "mintis"... tačiau man labai įdomu ką jūs žinote apie žmogaus psichoemocinės būsenos valdymą? koks komplexas elementų reikalingas? o kas kenksminga? kas priklauso nuo pačio žmogaus, kas priklauso nuo visuominės, kas priklauso nuo bendruominės, kas priklauso nuo požiūrio, ačiū išmintingieji kurmiai, kalbame į temą prašau...
"""
"pirmasis" tekstas---
Sveiki mielieji filosofai;). kaip manote ar žmogus patyręs širdies, bei savo proto išdavystes (paskutinis šizofrenijos priepuolis buvo daugiau kaip priš 10metų). turi teisę spjauti į pasaulį kuris nepatenkino jo lūkesčių? širdyje neapsakomas nusivylimas, daugumoje nesėkmių priežasčių ieškojau savyje, priėmus sprendimą, stengdavausi blogas situacijas pamiršti, nes laimingieji blogų situacijų nepamena - jos jiems nereikšmingos. ir jau atrodo susikūriau sau nepriklausomybę, tačiau protu nepaaiškinamas nusivylimas tiek savimi, tiek kitais bei jėgų nebuvimas, nors regis viskas- "gyvenk savo rojaus kampelyje kurio visad siekiai..." nesuprantu, kokią teisę gali turtėti į mano savijautą karma? ar kiti susidirbę asmenys? kurie realiai dėl mano pačio orumo nebeturi teisės į mano dėmesį, kodėl man atmintis išmeta vis tai kas nemalonu..? pažadu taip ilgai nesijausti, gal apdalinsiu pasaulį šiltais jausmais - to norėčiau. tačiau iš kur tas "paralyžius"? toks vaizdas, kad siela šaukia - "nebegaliu", o protas sako - "viskas bus gerai-truputis entuziazmo ir pasaulis pats tau atsivers visu gražumu".