Dvasinis tobulejimas (Puslapis 53 iš 54)

aciu uz grazias mintis gero vakaro Tau. Mes i varjete teatra siandien einame, taip, kad Eurovizija teks irasyti i mediateka ir paziureti rytoj.

Norint atsakyti į klausimą apie dvasinį tobulėjimą reikia turbūt suprasti, kas yra dvasia? Ar tai materialu, ar ne? Siela, likimas, būdas, lemtis, paskirtis, esybė?

Man dvasia - esmė, būtis, siela, sąmonė, protas, būdas, nusiteikimas...

Arūnai, kogero norėjai pasakyti, kad dvasią - tai ko nepačiupinėsi fiziškai? na plius sukonkretinai...:) Sakoma "pikta dvasia", sakoma "dvasiškai turtingas", sakoma "šventoji dvasia". kogero dvasia ir yra esmė, o materija ją teatspindi... bent jau aš taip samprotauju.
Yra sakoma, kad kilti į viršų gali pasiekęs tam tikrą "dugną" ( dugną panaudojęs kaip atspirties tašką). su šiuo modeliu dažnai turiu sutikti, tačiau man asmeniškai jis neatrodo tobulas... kažkoks tampymasis....
visa bėda, kad apimti "euforijos", apankam ir padarom kokį tai Š.Š.Š. igaunam kažkokį klaidingą, įdingą supratimą, kuris vėliau neišvengemai priveda prie tam tikro dugno, degredacijos, vieniems žmonėms šis ciklas didelės amplitudės, kitiems svyruoja minimaliai, jie per gyvenimą eina gana užtikrintai, arba kapstosi savo purvynuose aukščiau nepakildami...
norėčiau pasidalinti savo išsivaizduojama idile, būtų beveik nerealu, jeigu kas padėtų pasamprotauti ir žengti teisingą žingsnį į priekį ar atgal.
turiu sutikti, kad gilųs samprotavimai bėgančiame pasaulyje dažnai gyvenimo kokybės nepakelia, na bet tačiau mano yra šie:
nemačiau aš "didžiojo sprogimo" ar negirdėjau "pirmųjų Dievo žodžių", o gal nepamenu, kas ten žino...:), tačiau matau žvaigždėtą dangų, mačiau ir kitą dangaus pusę kai buvau Amerikos žemyne, visata gal tikrai net begalinė... na bet čia ne esmė. esu isitikinęs:
1. kad būtis nėra betikslė, tiek pavienio individo, tiek bendra, visatos. Kitu atveju būtų begalinis vakuumas, tiksliau nieko...(neikas neegzistuoja be priežasties, aišku tai nereiškia, kad dėl visko reikia sukti galvą, bet dėl kai ko reikia).
2.Jeigu tikėti energijos tvermės dėsniu.- tai kas sukūrė visatą "Dievas" ar "visatos protas", "gali būti daugiskaita kūrėjų, tačiau vizija viena" greičiausiai numatė visus numanomas būties plotmes(žinoma ir dvasines), jos vystymosi kelius, jis už juos yra atsakingas, nes sukūrė kogero begalinius rėžius. gal mums daugumai nesuprasti, tačiau jeigu jis išspinduliavo tiek energijos visatai kuriant, lygiai taip jis ją gali ir sunaikinti, tiesa darbo jis turėtų įdėti nemažiau negu ją kuriant(čia kaip išsiskirti įsimylėjėliams amžiams, jausmą pakėlus begalybės laipsniu, turiu galvoje - jam atsisakyti savo vizijos), pastaruoju atveju tik spėju. Visgi dėl galios laikui, neturiu supratimo kokią galią turi tasai kūrėjas(gal kas turit įžvalgų?), tačiau jeigu jis neatsiėmė savo vizijos tiek laiko ir leido tą laiką kentėti tvarinijai vien žemės planetoje(greičiausiai kentėjo ne visi, tačiau neišmanyme gyveno daug)(o daguma nevisai oficialių šaltinių tvirtina, kad žemė, žmonės ir yra visatos bamba, nors mes toliau nelabai ir tesugebame matyti) aišku žamėje gausu nuostabių dalykų, tačiau ar jie atsveria bloguosius? ir visgi ši atsvara mano manymu galėtų būti visiškai nediskutuotina "rojaus" perspektyvoje (sakoma rojus ir pragaras yra sielos du krantai, tačiau aš nematau priežasties nepersikelti jam ir į materialų pasaulį, pragarą gi matome ir dabar, kodėl negalėtų dominuoti rojus?:D). sakykim pragaras baisus, jis gali būti baisus kiek mūsų vaizduotė leidžia, lygiai taip gali būti su rojumi, tiesa tai mano prielada, greičiausiai ji teisinga kaip ir bet kurio kito:D.
Sutrumpinus 2. punktą-  būties perspektyva visiškai atsveria praeities kančias, neaišku tik dėl ateities kančių, bet gali būti, kad ir ateities kančios jo sprendimo atsisakyti savo vizijos nepakeis. Turint galvoje visatos vien materialųjį energijos potencialą (juodosios skylės kokie ten energijos srautai cirkuliuoja ir pasirodo jos kaip organas žmogaus kūne atlieka funkciją galaktikoje), jos kūrėjas sugebėjas materializuoti tai iš tuštumos yra neišsivaizduojmai galingas apie jo proto aprėptis irgi sunku išsivaizduoti. nelabai kas pasikeistų, tačiau jo egzistavimą galima būtų paneigti, paneigus 3 niutono dėsnį veiksmas-atoveiksis, o savybes paneigus energijos tvermės dėsnį. nesuprantu kodėl mokslas remiantis šiomis prielaidomis nepriima šio fakto? kogero todėl, nes nenori peštis su agresoriais, nusistovėjusia visuomenės nuomone, kad tai laisvas pasirinkimas tikėti ir toliau big beno nebenori nieko matyti kaip organizacija, tačiau mano atveju tai elementarus kryptingas samprotavimas.
3. svarbiausia gryžtant ar įmanomas tobulėjimas prieš tai neatsispyrus nuo degradacijos dugno(mano samprotavimais), jeigu tai neimanoma, tada ankstesni samprotavimai nelabai turi reikšmės.
Yra patarlė- "aukštai kilęs - žemai krisi" viskas gerai, tai atspindi daugumos patirtį. kad tai neįvyktų pakilus aukšai reikia nebekristi, tai gali padėti tik klaidingų įsitikinimų atmetimas, kurių kiekis atetyje bus didelis ir nemažai dabar reikėtų jų atmesti(priklausomai kokiame sąmoningume tiek pavienis asmuo tiek visa visuomenė), tačiau dar nelabai aišku kurių, nes dabartiniame lygyje ir tie "klaidingi" įsitikinimai padeda išgyventi čia greičiausiai joks dvasinis mokymas gali vėliau nepadėti, bet neesu tikras. žmogus turi visada galvoti,samprotauti, kolkas remtis tiek savo tiek kitų sukauptomis žiniomis ir patirtimi, vėliau savo galva, samprotavimais - tai ir yra branda bei sveikas protas, vystymasis.
Esminis dalykas - tai kas mus stumia veiklai, bendro labo link, klestėjimui visose plotmėse, yra savirealizacija siekiant ir kiekvienam asmeniškai žavaus ir beabejo reikšmingo tikslo, jau esant komfortabiliose sąlygose, ar gelbstint tai darančiam. kad tesingai tai daryti, reikia mąstyti plačiai.
jeigu mus stumia veiklai kokios kitos priežastys, greičiausiai tobulėjimo kelias bus sunkus ir banguotas, ar kaip tik, natūralus, daug įvairios patirties? tame tarpe negatyvios, bet ar negatyvi patirtis reikalinga?
Tiek pavienio asmens tiek visuominės tikslai turi būti ambicingi, komfortabilių salygų gal dar nėra, o jeigu jos ar bent jų užuomazgos yra, tų komfortabilių sąlygų pasekmė ilgalaikėje perspektyvoje privalo nešti tik vienareikšmę naudą, globaliu aspektu(kolkas bent kuo mažiau kenksminga). ką palieka visuomenė po savęs, tokia ir yra jos vertė.
Kas toliausiai nukišta, tai pilnavertės visuomenės su harmoningu jausmų kompleksu kultūrinis kūrimas, jos įvaizdžio puoselėjimas. vėliau negali dominuoti ar gal net egzistuoti tokie jausmai kaip vienišumas, abejingumas kiekvienas individas sveikas dvasiškai, nes nebuvo traumuojamas. individai turėtų neturėti  poreikio perdėtai išsišokti, nes šiltas artimo dėmesys yra svarbesnis už betkokius egoistinius ketinimus, šios ateities idealios visuomenės įvaizdžio kūrimas pradedant šeimose, vėliau valstybėje, tautoje, planetoje, visatoje.

aš taip išsivaizduoju tobulėjimą... mes nei tik dvasia, nei tik kūnas, nei tik individas, nei tik visuominė. samprotauju, kaip ir dauguma, kad viskas yra persipyne, ir svarbios visos sritys, tačiau mes asmeniškai darome tai ką galime daryti. žinoma keli einantys viena kryptimi jau yra stipriau.

Ačiū Laimute, kad sureagavai į mano rašliavą:D. aš ir galvoju, kad mintys įdomios, tai ir pasidalinau, tik su rašyba nėra puiku... bet į sureagavusių skaičių sprendžiu, kad visais aspektais yra nekokia situacija .
norėčiau reaguoti į tavo mintis, kilusias manųjų atžvilgiu ir padiskutuoti . tiesa aš nekoks diskusijų partneris -jeigu kas nori pakeisti mano mintis, turi įrodyti, kad kitaip mąstyti yra naudingiau ir ne vienu aspektu, bet kompleksiškai, tačiau kas nori taikiai pasivaržyti gali būti iš ties gana įdomu.
Laimute kai sakai lygsvara, turi galvoje, kad viskas yra tvarkoje, realybė subalansuota, visi dėsniai veikia palankiai?
dėl veikiančių dėsnių ar jie teisingi, tai neabejoju, kad jie teisingi ir sutinku su tuo, tačiau jeigu jaučiuosi stiprus, kraujas užverda jeigu priimama nuomonė, kad reikia su esama realiai nepalankia situacija susitaikyti ir nieko nedaryti, turint realius resursus teigiamimes pokyčiams padaryti, net jei ir tik galimiems, jeigu nieko neveikiam esam lygūs lavonų lygiui.  nepasisekė, keliesi, vėl bandai. Jeigu kūdikiai ir vaikai pasiduotų taip kaip dalis suaugusiųjų, niekad nebūtų išmokę nei vaikščioti, nei kalbėti - nepasisekė iš karto, keliesi bandai vėl, tačiau taip, tai yra kai esi stiprus, jeigu kol kas negali, tada nėra nieko smerktino, galima mėginti atsigauti, "pakilti", kai bus tam palankios aplinkybės, tačiau idealistiu požiūriu reikėtų suprasti, kad vaikai yra daug kartų pranašesni už suaugusiuosius (statistikšai), nors suaugę ir prikimšti patirties. tada iškyla realus klausimas ar reikalinga ta patirtis, kuri priverčia vėliau nebenorėti, nebesvajoti, tapti minimalistais, kuriuos lengva "vaikyti"?
truputį išsiplėčiau, tačiau norėjau tuom pasidalinti, iš pradžių norėjau reaguoti į užsimintą "gėrio" ir "blogio" balansą, kad daugumai atrodo tame yra disbalansas... aš viename gyvenimo etape tai labai buvau sureikšminęs ir buvau to "auka". šiuo metu nemanau, kad yra idealus mano požiūris, tačiau netikiu nei "gėriu", nei "blogiu"(bandau taip daryti), darau, taip kaip man atrodo teisinga, vėliau iš vaisių galėsiu spresti...  bet man nelabai svarbu apibendrinti tai gerai ar blogai, svarbiausia tai kaip jausiuosi laiko perspektyvoje. kas man aktualu šiuo metu, tai neišmanymo lygis ir mano savijauta laiko perspektyvoje, šiame balanse ir bandau žaisti. o argi į tai ir nesutelpa apsoliučiai visa esmė? tiesa savo rankon visko neprisiimu, ir neesu apatiškas kitiems modeliams, visgi esam bendra visuominė... kančios klausimu esu neišmanėlis, nes idealiu atveju atrodo, kad jos nereiktų, tačiau dėl žmogiškosios prigimties gali būti, kad tai neišvengiama, ačiau kartais pasvajoju....:D tiesa manau kuo daugiau išmanymo, tuo mažiau kančios, tačiau prasideda su altruistine meile ir panašūs niuansai... todėl kančia yra ne vieno žmogaus reikalas, tačiau visos žmonijos, visatos ir klausimas nr. 1 ar mes darom kažką dėl to, ar ne?

taip) isgerus filosofuojasi lengviau) Laimute tu irgi isgerk) ir pradesi tobuleti) dvasiskai bei kuniskai)

Sulamita, panasu, kad daug knygu, eilerasciu, paveikslu...sukurti esant tokioje busenoje. man tai nelabai jau...nezinai kas tikra, o kas kliedinti pasamone, paveikta dirbtines euforijos. kam tada skirti pagyru laurus? autoriui , alkoholiui ar dar kokioms tai narkotinems medziagoms... na, jei nezinai, gal nera svarbu. svarbu rezultatas.
buvo cia vienas politiniu diskusiju laidu vedejas, kuris labai iskalbingas buvo, taciau paaiskejo, kad vartoja kokaina. aisku, neteko darbo ir buvo netgi nubaustas.

Laimute, Laimute, alkoholis, narkotikai, būgnai, kvapai, šokis, meditacija perkelia žmogaus sąmonę į kitą lygį. Į kokį ir ką jis su tuo daro priklauso nuo žmogaus. Todėl vieni tampa garsiais menininkais, mokslininkais, kiti išprotėja, treti tampa alkoholikais ir pan.

Laimute, nemanau, kad tai kaip nors neigiamai paveiktų :-) tiesa, aš niekad nepirkčiau niūrių, sunkių paveikslų...