Тема: Dovanos iš Užatlantės - nuotaikai pakelti
Gyvenau be rūpesčių, kol miela tolimai netolima giminaitė (pusseserė iš Amerikos) neatsiuntė man lauktuvių. Ir ko tiktai tame siuntinyje nebuvo?! Didžiulės beveik kvadratinio metro pločio indų pašluostės (vėliau paaiškėjo, jog tai blankių spalvų rankšluosčiai ), keistos naktinės pižamos dviem asmenims (klydau galvodamas, jog jose santykiaujama, siekiant, kad vaikai ničnieko nesuprastų: pasirodo, tenykštis jaunimas tas pižamas vadina itin madingais baltiniais), sausi kvepalai ,,Flora Australis” (štai tau ir amerikonai – jie nė nežino, kad Australijos flora auga visai kitame žemyne). Tiesa, su tais sausais kvepalais išėjo nesusipratimas – norėdamas atsikratyti visur iš paskos sekančio nepaprastai kvapnaus savo paties ,,virtualinio ožio”, ryžių kruopų pavidalo parfumerijos prisikimšau visas drabužių kišenes. Iš sykio tai padėjo – kaimynai nustojo lenkę mane vaivorykštės lanku ir vėl pradėjo sveikintis.Tačiau po to, kai pakliuvau į liūtį ir iš mano kišenių ėmė veržtis putų kamuoliai, supratau tas Australijos žoles panaudojęs ne pagal paskirtį. Vienas angliškai kažkiek ,,velkantis” bičas vėliau išvertė, jog mano kišenėse tebuvo priemonė vonios putoms sukelti. Žodžiu, tie ,,javainiai” JAV-uose iš paprasčiausių daiktų sugeba prisigalvoti nebūtų dalykų.
Bet įdomiausiai išėjo su mobiliuoju negirdėtos firmos ,,Soap” (bent jau taip buvo parašyta ant pakuotės) telefonu. Jis pasirodė dvigubai storesnis už mūsuose prieš gerą dešimtmetį naudotas ,,plytas” (pirmuosius mobiliuosius), be to vaikiškų traidalų spalva visiškai nekėlė estetinio pasigėrėjimo. Nebuvo telefone net mygtukų numeriui rinkti, kas man sukėlė įtarimą, ar tik čia nebus ,,Osamos bin Ladeno dovanėlė”? Mintyse jau primečiau, jog į tokio storio aparatą tilptų pakankamas kiekis trotilo nusiskraidinti iki Abraomo. Pavijau šias nesąmones šalin ir tvirtai nusprendžiau pats išstudijuoti, kaipgi veikia tas telefonas. Visą dieną vaikščiojau po aplinkinį rajoną (mat, žinojau, kad yra tokių ,,ne ryšio zonų”, vos už kelių metrų tampančių ,,ryšio zonomis”), vienoje rankoje laukydamas aparatą, kitoje – jo pakuotę, ne savo balsu į šaukdamas ,,alio!”. Deja, net neišgirdau jokio stoties signalo, o praeiviai stebino, kažkodėl smiliais gręžiodami sau smegenis. (Matyt norėjo pasiskolinti savo reikmėms grąžtą, kurio aš,deja, nenujausdamas nepasiėmiau.) Teko nieko nepešus bidzenti namo ir ten tęsti nevykusį eksperimentą. Baisiausiai nustebau, kai nusidanginęs net į vonią eilinį kartą šūktelėjau ragelin tą iki gyvo kaulo spėjusį įkyrėti ,,alio!”. Aparatas netyčia išsprūdo iš rankų ir nukrito tiesiog po varvančiu čiaupu, o užlašėjęs vanduo pavertė mano mobilųjį kažkokiu putokšliu. Tada ir nusprendžiau naudoti jį muilo vietoje. Kas patikės: visus metus muilijausi amerikonišku ,,mobiliaku”, kol jis pagaliau visai susitrynė?! Negalėjau patikėti ir aš, tad dėl viso pikto eiliniame laiške atsiprašiau giminaitės už tokį kiaulišką poelgį su jos dovana. Iš pribloškiančio atsakymo supratau, kad tai ir buvo muilas. Čia tai bent! Ir sugebėk tu man muilą užmaskuoti kaip mobilųjį telefoną! Išties protinga ta amerikiečių nacija. Kur jau ten mes, evoliucijos eigoje išprotėję kvaili neandertaliečiai su savo vištos kalibro smegenimis!
Na, o pusseserės paprašiau daugiau nieko nebesiųsti, Taip tikiuosi atsikratyti tarp kaimynų man prigijusios ,,Babilono asilo” etiketės. Kurių velnių visas tas šlamštas, jei negaliu nė įsivaizduoti jo paskirties?! Verčiau dėvėsiu savo postsovietinę ,,kalinio” pižamą, kūną šluostysiuosi kiaurais itin sutrumpintais ,,Griškevičiaus rankšluostukais”, o vonioje naudosiuosi dar nuo užpraeito dešimtmečio atsargai iki gyvos galvos pripirktu ūkišku muilu. Bent galvos nebereiks sukti, kas kam skirta. Tik muilinti.
Voldemaras Zacharka