Meilė - ar ji egzistuoja?

nekas neirode jos egzistavimo, tai kaip ir su dievu ) visi sneka, o niekas nzn kas tai perdalykas tas dievas

Tokie dalykai neįrodomi. Yra dalykų, kam tinka mokslinis metodas, moksliniai instrumentai, pvz. išmatuoti, pasverti, nuimti kitus eksperimento parodymus ir pan. ir yra nemažai sričių, kam mokslinis metodas aplamai netinka ir niekada greičiausiai nebus pritaikytas ir negalės tokios sritys vadintis mokslu.  Net ir istorija, yra galima sakyti pseudomokslas, nes neatitinka mokslinio metodo principų, iš kurių vienas teigia, kad bet kokį reiškinį ar eksperimentą turi eiti kiek nori kartų pakartoti visose pasaulio laboratorijose ir gauti vienodus rezultatus. Gal pakartojame holokaustą? Ar kokį pasaulinį karą? Tai juk dalykai, ką tiria istorija...  Tada tai bus mokslas.

Padaužei kaliošu į stulpą, pvz. visada atskrenda NSO, reiškiasi eksperimentą eina pakartoti ir tokiu būdu pvz. ufologija galėtų tapti mokslo šaka, bet deja taip nėra ir ji ja tapti tiesiog negali... Panašiai ir jausmai, tikėjimas, daugelis dvasinių, ezoterinių ar artimų joms sričių, dar taip vadinami alternatyvūs mokslai...

Kai kuriems dalykams tiesiog mokslinis metodas aplamai netinka ir tai nereiškia, kad nuo to šios sritys pasidaro neteisingos.. .Ne. Tiesiog ne viską eina tyrinėti moksliniais instrumentais. Tai būtų panašiai kaip su netinkamu instrumentu kažką daryti, pvz. pasiėmus žirkles bandyti įkalti vinį... O įrodinėjimas irgi yra vienas iš mokslinių metodų. Kai kuriuos dalykus reikia ne suprasti ar įrodyti, bet pajusti ar suvokti. O pojūčius ar jausmus, kad ir jaučiame, jų įrodyti vistiek negalime... Tai vidiniai dalykai, neišmatuojami moksliniais instrumentais ar metodais... 

P.S. Man tekę kažkada patirti meilę, bet daugiau nežinau ar norėčiau, nes ji buvo nesėkminga, buvo meilės trikampis. Tada jautiesi kaip marionetė, kurią šis jausmas kaip nori manipuliuoja, tiesiog pakvaišęs ir t.t... Žmogus tada tampa šio jausmo vergu, nepriklauso sau... Po to daugiau kaip metų laiko reikėjo, kad ją pamiršti ir buvo žiauriai ne kas...  Nors visiškai pamiršti yra neįmanoma... Kartais gali pakakti kažkokio vaizdinio, kvapo, muzikos ar dar kažko, ir ją vistiek tai primena, net ir po daugelio metų...

Dar svarbiausiai aš prieš tai iš viso netikėjau, kad meilė egzistuoja. Tai tai buvo lyg smūgis kirviu, to įrodymas, tai patyrus...  Pamenu, kad net eilėraščius buvau rašyti pradėjęs, ko realiai niekada nesugebėjau ir poezija aplamai niekada netraukė. Meilė žmones gali labai radikaliai pakeisti, bent tuo metu, kol jie yra jos įtakoje.

Nėra meilės, ir nebesvaikite

Save irgi reikia nors kiek mylėti. Jeigu savęs, žmogau nemyli, tai jau visai prasti popieriai :)

Na taip, meilė kitiems prasideda nuo meilės sau. Jeigu pagal psichologiją, koks žmogaus santykis su pačiu savimi, toks ir su kitais žmonėmis. Pvz. savęs žmogus nekenčia, nekęs ir kitų... Arba žmogus sau stato labai aukštus reikalavimus, didelius tikslus, daug stengiasi ir dirba, toks žmogus niekada nesupras ir nevertins to, kas dės mažesnes pastangas į kažką, nei jis, bus labai reiklus ir kitiems žmonėms... Aukšti standartai sau, reiškia ir tokius pat aukštus standartus ir kitiems... Viską mes matuojame pagal save. Pvz. kariško mentaliteto žmonės, iš viso kai kurias žmogaus teigiamas savybes laiko net silpnybėmis, pvz. gailestingumas ir pan... Vienam žmogui tai gali būti teigiama savybė, o kitam ta pati savybė būti silpnybe, rodanti jam jo suvokimu silpną asmenybę.

Na man tekę tai patirti, kaip jau rašiau aukščiau. Tai mano manymu ji yra. Bet meilių irgi daug formų yra, jeigu kalbėti apie dvasinius dalykus. Viena labai aukštų meilės formų, pagal dvasinį išsivystymą pvz. yra besąlygiška meilė, kas reiškia, kad visą pasaulį priimi tokį koks yra ir myli jį tokį, koks jis yra, nebandydamas nieko jame pakeisti. Bet čia labai aukšta dvasinė būsena.

Kaip kažkur buvo parašyta:

Jeigu priimi tokį žmogų, koks jis yra - tai tai meilė;
Jeigu bandai jį keisti savaip - tai tai egoizmas, pritaikymas kito pagal save;

Jeigu duodi kažką kitam, dėl to, kad nori padaryti gerą darbą, tiesiog duoti - tai tai gerumas;
Jeigu duodi kažką kitam, dėl to, nes tikiesi gauti kažką už tai - tai tai jau biznis.

Praktiškai, ta pati situacija, bet skirtingas santykis su pasauli ir skirtinga dvasinė savijauta to rezultate. Pirmu atveju, jeigu duodi, tiesiog dėl to, kad duoti, kad padaryti gerą dalyką ar kad turi per daug, jausi palaimą vien davęs, net jeigu nieko žmogus neduos tau už tai atgal. O antru atveju, duodant ir tikintis už tai kažką gauti, jausi didžiulį kartėlį, jeigu žmogus tau nieko neduos atgal... Ta pati būsena, kaip sakiau, bet du skirtingi rezultatai, kurie priklauso nuo santykio su pasauliu.

Ir iš viso, kaip čia kažkur skaičiau, per vieną kontaktą su ateiviais, konkrečiai galaktikos šviesos federacija, žmogus vienas paklausė, kas svarbiausia visatoje? Jie atsakė "meilė".

Tai gi, bukite meile ir su kitais elkitės taip, kaip elgtųsi meilė! <3

daug skaityt, bet remiantis faktais:
1. temos pavadinimas - kiekvienam perskaičiusiam sukialia skirtingas mintis ir jausmus, asociacijas...
Reikia įvardinti ką vadinme meilę? Paskui įvardinti į ką nukreipta meilė, vienpusė, dvipusė, ar grupinė. bet šiaip meilė (taip kaip aš suprantu), neturi ką veikti dabartinių žmonių gyvenimuose, jai nėra tikslo čia būti(taip būtų jeigu aš būčiau meilė:D), čia gal kalti ne tiek paskiri žmonės, bet bendra kultūra. Aišku jeigu nori mylėti, mylėk, tikrai nebus lengva, bet vėliau bus gerai. Tai bene svarbiausias gebėjimas, nes mylint nesimato mylimo objakto minusai, bet praktioje vėliau realiai turi suprasti, kad tie minusai egzistuoja, žodžiu paraleliai turi būti užsidėjas ir rožinius akinius ir skaidius pro kuriuos matosi viskas... va tada tai būsi didelis... viena iš svarbiausių melės formų yra meilė sau, bet ne egoizmas, paaiškinimas - egoizmas centruota tik viename taške(trumparegiška), meilė sau - rūpinimasis savimi globalia forma (daugiau negu toliaregiška), kai moki rūpintis savimi, tada gali rūpintis ir kitu, šildai tą santykį meile...
2.http://mintys.lt/meile/himnas-meilei