Kur gyvent? Vokietijoj ar Lietuvoj? (Страница 2 из 2)

Aisku vokietijoj.palyginot irgi))lietuvai ate,like tik pensininkai ir invalidai.visi kiti jau pabego arba tuoj pabegs

na, tikiuosi, Jūs realiai kievienam gatvėje sutiktam žmogui ar savo giminaičiui, gyvenančiam Lietuvoje. nuoširdžiai pasakote "Tu invalidas" arba "tu - pensininkas". Kitaip Jūsų komentaras čia - niekinis,

O kas link išsilavinimo. kas gali faktais pagrįsti, kad paprastas eilinis vaikas Vokietijoje gali gauti geresnį išsilavinimą negu Lietuvoje? jau nekalbant apie tai, kokį išsilavinimą gali garantuoti Vokietija ir Lietuva už papildomus 300 eurų per 1 mėnesį.

aiksu kat voketijoje ka ce veikti toje letuvoja ce galima giventi ir dirpti uzdirpti ir vakciot su prebengeis treningais

Tas kuris iperka tik prabangius  treningus dirbdamas Lietuvoje turi per didelius poreikius arba žalio supratimo koks jis yra turtingas???

Preztizinis laisvalaikio drabuzis treninginis kostiumas tai taip.Bet mes ne apie tai mes apie tai kaip apie reiskini ir jo visuma kad is vis yra toks supratimas kaip prabangus treningas o mai got kur ritasi ta salis.
P.s. Man nepatinka kai buve tautiečiai pabrezia kad ei pas jus ten tas ir tas.Toks pabreztinas mesčionizmas kad tipo kazkas ne taip ten pas mus kaip kad pas jus.tokiems galiu pasakyti kad pas jus kisieliniai krantai ir pieno upes teka tik niekas ju neragavo ir neragaus jos tik teka.

statau laika nors supratimai skirtingi išvada ta pati.Kai grįžęs iš ten pradėjau arti tiek pat na gal kiek mažiau tik vienu šiftu ne dviem ir ne trim kaip kad mylimam londone rezultatas pajamose gavosi toks pats ir dar netgi geresnis.Iš čia retorinis klausimas kur tos pieno upės teka ir kieno skanesni kisieliniai krantai.Neneigsiu bendra supratima kaip reikia gyventi tikrai gavau ten ne čia nes mūsų karta tokia nei penki nei devyni tėvai mokė kad reikia dirbti bet santvarka buvo tokia o ir skiepijo mums kad sistema mumi  pasirūpins duos buta ,automobiliui paskyrą  - reikia tik baigti mokslus ir rasti savo vieta neperteklinėja visuomenėje ir viskas skaityk padaryta.

tame ir reikalas, kad kekvienas sau renkasi kas geriau ir kur geriau.
man net i galva nesove, kad  paprastas klausimas apie treningus, tokia pegieza "buvusiai tautietei" issauks.

Opa, radau savo sena skelbima 4 metu senumo Kazkaip senus notepad perziurejau ir radau sita nuoroda. Dar net netaip senai buvo vel atsigaves..

Tai va.. Tuomet rasiau 2017 metu vasari. Tai galiu pasakyt kad reikalai pagerejo. Nes as priemiau sprendima. Viena diena pasakiau darbdaviui - atia ir 2018 metu pradzioj issikrausciau i Vilniu, tuo pat metu mano zmona su vaiku irgi issikrauste i Vilniu. Vokietijoj nuotoliniu budu jau buvau susirades darba tai iskart i ofisa programuoti atvykau. Tai nuo tada toliau gan laimingai ir gyvenam, susilaukem antro vaiko ir manau kad jauciames puikiai Alga galiu pasakyt jau virsija vokiska dirbant Vilniuje ir dar ne lubos. Nes Vokietijoj dar jaunas programuotojas tuomet buvau, dabar jau patyres ir vertingas.

Tik dabar dar smulkus nepasiektas tikslas liko - kaip atsidurti tame musu miestelyje kur mano tevai ir gimines, musu draugai, nes ten programuotojui darbo nera. Vienas variantas - dirbti nuotoliniu budu. Bet kaip minejau takart, kad neistengciau dirbti saziningai kai manes nestebi kolegos. Jau bandziau.

Kitas variantas - turint savo versla. Kaip tuomet minejau, kad kuriu savo projekta. Tai tas projektas vis dar labai aktyvus, jau turiu klientu ir galbut jau uz 2-3 metu bus nesantis pelna (jau per paskutini pusmeti 500 eur gavau is to). Tai vilties del projekto yra, bet toli grazu neuztikrinta.

Bet tikrai dziaugiuosi kad grizau i LT. Turejau begales pasiulymu vel isvykt i uzsieni uz tikrai didele alga, bet jau dabar garanuotai zinau, kad tai butu klaida. Gailiuosi, kad nemaciau dukros pirmuju metu budamas uzsienyje. Uztai dabar matau sunaus pirmuosius metus ir kaip nerealiai tuo dziaugiuosi. matau koks jis prie manes prisirises, kaip laukia griztant is darbo ir atrodo, jog esu reikalingesnis nei mama, nors su ja buna visa diena Bet su dukra vis dart toks atstumas jauciasi, nors as su seima jau 2 metai, dukrai 5, bet kad iki siol mes tokie siek tiek atitole ir ji vis dar su mama per daug prisirisusi. Maniau, kad nieko neivyks neigiamo jeigu manes nebus per pirmuosius jos metus, nes vistiek ji neatsimins tu metu. Bet galutiniam rezultate emocijos islieka. Tikiuosi su laiku pavyks igauti jos visiska pasitikejima.