Re: Karas Ukrainoje
Radau straipsnį
Pavadinimas „Damasko plienas“ arba Bulatinis plienas
Tai ypatingas plienas, apie kurį prirašyta įvairių legendų. Apie šį plieną žino daugelis. Pirmosios žinios apie bulatinį plieną atkeliavo iki mūsų iš Aleksandro Makedoniečio žygio į Indiją (~2300 metų nuo mūsų dienų). Kaip tik Indija yra bulatinio plieno tėvynė. Iš jos į Rytų šalis veždavo šio plieno gabalus (~0,9 kg) svorio. Indijos meistrai jau daug amžių žinojo kaip apdirbti plieną ir nukalti kardus. Bulatinis plienas yra ypatingai stiprus ir nerūdyja, nors jame nėra legiruojančių elementų. Jo gamybos būdas buvo atrastas atsitiktinai, nežinant pačios esmės
Indijoje bulatinio plieno kardus gamino įvairių spalvų: žalios, mėlynos, baltos, šilkinio ornamentuoto audinio. Ornamentai buvo būdingi bruožai bulatinio plieno kardų. Bulatinio plieno gamybos paslaptys buvo kruopščiai saugomos. Tik keletas centrų Rytų šalių valstybėse gamino bulatinį plieną. Ypač tuo garsėjo Sirijos miestas Damaska
Čia iš Indijos atvežto plieno gamino ginklus. Damaske padaryti kardai patekdavo į Afrikos valstybes – Ganą, Malį ir kt. Vėliau pavadinimas „damaskinis plienas“ tapo kaip apibendrinantis bulatiniam plienui. Bulatiniai kardai visuomet buvo labai vertinami. Tokio kardo vertė buvo lygi geriausio dramblio kainai. Jeigu bulatinio plieno kardo ornamentas (piešinys) buvo žmogus, tai tokio kardo kaina buvo didesnė negu dramblio.
Šių „Damasko“ plieno kardų geležtės turėjo ypatingą metalo struktūrą, paviršiuje matomą kaip įvairūs padriki ar vingiuoti metalo raštai.
Damasko plienui gaminti buvo naudojamas anglingo plieno lydinys, žinomas kaip „wootz“. Į Siriją ir kitas tuometines rytų valstybes „wootz“ buvo gabenamas iš Pietų Indijos regiono, kuriame pagal archeologų duomenis toks plieno lydinys pradėtas gaminti dar prieš mūsų erą.
Kaip tiksliai buvo gaminamas šis plienas, patikimų duomenų neišliko, nes technologija buvo saugoma, o XVII a. išsekus vietiniams metalo rūdos ištekliams „wootz“ gamyba nutrūko.
Europiečiai su bulatiniu plienu susipažino dar Romos imperijos laikais (t.y. maždaug prieš 2000 metų). III amžiaus pradžioje bulatinių kardų kalimas paplito Vakarų Europoje. Tačiau po 700 metų gamybos paslaptis buvo užmiršta (pasimetė).
Tik XIX a. rusų metalurgas Pavelas Anosovas pabandė atkurti šio senovinio lydinio gavybos technologiją ir jo darbų dėka išplito dar vienas pavadinimas – „bulatas"
Iki šiol nėra vieningos terminijos šiam plienui apibūdinti, bet siekiant išvengti sąvokų ir pavadinimų painiavos, dauguma peilininkų pritaria nuomonei, kad šiuolaikinis „damaskinis“ plienas (skirtingai nei originalus „Damasko plienas“) – tai karšto kalimo būdu tarpusavyje mechaniškai sujungtos (suvirintos) kelios skirtingos plieno rūšys, o „bulatas“ (arba „wootz“) – anglingo plieno (ar kelių plienų) lydinys su ypatinga karbidų struktūra.
Akivaizdžiai skiriasi ir šiais dviem būdais pagamintų plienų šlifuoto paviršiaus išvaizda. Bulato paviršinis raštas neišraiškus, daugmaž tolygus ir gamybos procese praktiškai nekontroliuojamas. Damaskinio plieno raštas kontrastingesnis, įvairesnis ir gali būti sukuriamas tikslingas.
