Musu fizinis pasaulis, materialus. Toliau grimztad i smulkiausias dalelytes per molekules, atomus, elektronus ir toliau, pasiekiames jegas, keturias, is kuriu lieka trys, po to dvi ir galop viena. Ta viena, ji neapciuopiama nes neisreiksta. Zmogus, per meditacija, per mantras, gilios samones busenoje gali pasiekti ta neisreiksta apsoliucia energija. Na ir kas? Tiek grimzti i apsoliuta vien tam, kad nieko nerasti. Ar eitu zmogus i tokia parduotuve kurioje nieko nera, nei prekiu, nei lentynu, nei pacios parduotuves? Ir visa tai, kur mes dabar esame, tarp visu tu daigtu, mes esame niekur, tik savo bendroje iliuzijoje kuria mums audzia kazkas, kas mums diktuoja kaip mes turime suprasti, suvokti, matyti, jausti, isgyventi si mus supancia iliuzija. Ir kam viso to reikia? Jei niekam nereiketu viso to, visa tai tiesiog isnyktu.