Žiūri - ir tos 30+, ir tos 30-... Kurią čia istoriją papasakoti, kaip čia kiečiau pasigirti..? Ar kaip aš prisirenku telefono numerių ir dalis jų lieka net nepanaudoti..? Nea... Gal kaip aš pradėjau eksperimentuoti gatvėje?
Tie magiški skaičiai, puošiantys anketą - 41, 42 - visai nepadeda... Reikia pabandyti ieškoti pažinčių "gyvai". Man žiauriai nesiseka nuspėti amžiaus... Vyresnes aš galiu atsirinkti, o jaunesnių - kiek jaunesnė - ne...
Nu, kažkaip pavasariop... Susitvarkiau reikalus, stabtelėjau prekybos centro aikštelėje... Įkvėpti, pakvėpuoti, sukramtyti, kas įvyko... Išlipau iš mašinos ir nupėdinau porą šimtų metrų iki perėjos, paspaudžiau šviesoforo mygtuką - pateikiau prašymą ir pageidavimą į kitą gatvės pusę... Kol stovėjau ir laukiau, pajutau žvilgsnį kažkur iš nugaros. Labai nepatogiai atsisukau, nes mergina kaip tik tuo metu praėjo už manęs. Spėjau tik pamatyti, kad lieknutė, ilga, balta (ne gelsva, ne geltona) blondinė sprindžio dydžio bangomis.. Į kitą pusę aš jau nesisuksiu - išdidus aš...))) Užsidegė žalia, perėjau gatvę, nupėdinau į prekybos centrą... Užtrukau vos kelias minutes, tada vėl neskubėdamas įveikiau tą patį kelią - atgal į mašiną... "Nu, ką" - galvoju - "reikia "apsukti" vaikystės miestą". Reikalai sutvarkyti, į namo - nenoriu, gal pavyks atsikratyti streso... Aš riedu pro studentų miestelį ir matau tą pačią merginą, bet sustoti nedrįstu. "Kiekjaimetųkiekjaimetų" karštligiškai sukosi... Žiede už kilometro apsisukau, grįžau, užvažiavau ant šaligatvio, nes jis ten žemas, išlipau ir dalykiškai paklausiau gatvės... Ji man pradėjo pasakoti, o aš sumišęs ir toliau svarsčiau "kiek"... Manydama, kad nesupratu, ką ji sako, ji pabando kitaip paaiškinti, parodo ranka kryptį ir seka mano emocijas... Aš sumoju, kad reikia ją sustabdyti. "Žiūrėk" - sakau - "Aš tiesiog pagalvojau, kad tau gali būti šalta ir pamaniau pakviesti arbatos, bet dabar matau, kad mus skiria košmariškai didelis amžiaus skirtumas..." Nusprendžiau, kad ji - studentė...Galėtų būti mano dukra... Gal net daugiau, nei dvigubai jaunesnė. Ji nei kiek nepasimetusi pradeda netrumpą kalbą "na, amžiaus skirtumas tikrai nemažas...", o man pradeda atsivėpti žandikaulis ir šmėkšteli "kaip mes atrodysim su ja kavinėje prie to paties staliuko", todėl aš ją pertraukiu sakydamas "tai va - labai didelis amžiaus skirtumas, todėl ačiū tau labai už pagalbą ir iki.." Ji pažiūri į mane, kaip į nenormalų, kaip į ufonautą ir apeina mano mašina,. Aš dar kartą pakartoju "Iki", o ji neatsisuka, neatsako ir eina lyg pasimetusi... Po valandos ir pusiaukelėje iki namų aš pagalvojau, kad aš asilas... Labai gailiuosi, kad neleidau jai kalbėti... Net du kartus...Gal ji net nebūtų sutikusi gerti tą arbatą kartu. Šito aš jau nesužinosiu. Sėkmės paslaptis - daryti... Jeigu jai nebūtų gėda su manim kavinėje, tai kodėl turėtų būti gėda man. Nieko bloga nedariau ir daryti nesiruošiau. Kitoks požiūris, kitokia nuomonė - visada gerai...
Ze end of story. O istorijų - ne viena ir ne dvi. Aš pavasariop lioviausi rašyti čia laiškus ir atsakinėti. Tik pačioms, pačioms labiausioms...
Juk jeigu man nesisektų, aš "nevaryčiau" pastoviai ant tų, kurios, mano supratimu, - blogis..? Rašyčiau "kaip jums sekasi, Damos (iš didžiosios, kad tik giliau sulįsti)?", "nesvarbu išvaizda ir svoris - man tas pats, ką ir kokią versti į lovą, kad tik pavyktų..."
Vos ne panikavau, kad rytoj man jau trisdešimt metų. Galvojau, kad viskas - aš nurašytas, man neberašys, aš nesusipažinsiu, nebesusitiksiu etc... Niekas nepasikeitė... Niekas nepasikeitė ir po keturiasdešimto gimtadienio... Kai vaikystėj bandydavau bent akies krašteliu pažiūrėti į savo ateitį, ten tvyrodavo aklina tamsa... Aš net šiek tiek bijojau, nes maniau, kad gal greitai mirsiu... Žinoma, kad ir man bus penkiasdešimt. Kaip bus, aš nežinau... Gal iki tada aš subręsiu..?
)...
