Tema: Kaip "pažaboti" ego?
sveiki. esame vieni skaitę knygose, kiti taip daug girdėja, jog ego yra blogis. manęs gyvenimas nelepino iki pats nusprendžiau pasilepinti, tačiau apie tai vėliau... pasipuikuosiu- manau atradau, kaip pažaboti ego, nors galimai kažkas jau buvo tai atradę, gal kitomis mintimis tai išreiškė, tačiau patikėkite, tai visiškai nesvarbu- svarbiausia - rezultatas ir faktas.
1.Taigi tereikia pripažinti, jog vienas žmogus(asmeniškai tu ar aš) be sociumo jausimės blogai, mums reikalingas dėmesys bei ryšiai, tokie jau mes iš prigimties- tai stipriau isišakinije mumyse negu lytinių poreikių patenkinimas. geresniu atveju tie sociumo ryšiai palaikomi pozityvųs, blogesniu totaliai chujovi ar net kokie gal iškrypėliški, genocidiški, žodžiu - destruktyvūs(žinoma kikevienas paskiras žmogus kas yra norma tokiam ar anokiam dalykui piešia savo galvoje vaizdą pats, tačiau kaip egzistuoja egzistencija bei egzistencijos plotmės, taip egzistuoja harmonija ir disharmonija, tad iš to išplaukia, jog egzistuoja absoliuti nešališka tiesa, ko padorus budistas pagal jų vertybes ir stengiasi siektis, bet čia ne apie religijas, nors būtent religijų "žvaigždės" ir yra tie "Enšteinai", kur turėtų krypti visų mokslininkų mastymo kryptis, nes moralė pastatyta "kaip išeina" ir darbo bei gyvenimo vaisius atneš tokius "kaip išeina" ).
žodžiu sunku yra sau įrodyti, jog vienas pats žmogus yra labai silpnas, nes aplinka greičiausiai jo nelepino- jam būnant mažam vaikui aplinka sugebėjo jį įtikinti ir atimti iš jo vaikiškas "auksines" svajones ir privertė jį žiūrėti į gyvenimą "realistiškai", vieni iš mūsų šį lūžio tašką gal atsimename, kiti net šio lūžio taško nepamena. taip yra išminčių posakis, jog dauguma mūsų norų yra lyg plaukti išdžiūvuse upe, tačiau būtent šis posakis ir yra taikytinas "ambicingiesiems suaugusiems" , kurių fantazija būtent ir atsiremia į esamor realybės rėmus, tokiu būdu visa civilizacija ir buksuoja vietoje, nieko iš esmės nepakeitusi, o svarbiausia - nepataisiusi. taigi, jeigu visa tai perskaitysit paviršutiniškai, nors ir suprasit, jog žmogus žymiai galingesnis kai yra bendruominės narys, dar prireiks šia tema ramiai prie laužo pasėdėjus apmastyti ir pažvelgti drasiai i savo vidų, bei stengtis gydyti to sužaloto žvėrelio vidines žaizdeles... taip kur aš čia toliau lenkiu... ego... ego visada pasirenka aukštesnę vertę ir tam didesniam duoda prioritetą, atrodo mano supratimu jis taip veikia- geresnis, blogesnis, gražesnis, pirmu asmeniu pasižabojas šias vertes, aukština, kelia, žemina, gira visą žinomą asmenuotę, jis turėtų galutinai atsistoti į savo vietą, kai save itikinsime, jog auksinėmis svajonėmis paremta bendrystė apsoliučiai su visa aplinka padaro žmogų labai gražios visatos harmoninga dalele("gražiai čia parašiau":D), kuri yra žymiai galingesnė ir reikšmingesnė negu egocentriška būtybė, deja skaudu matyti, kai kiti elgiasi vis dar egocentriškai, nesiekdami pozityvios bendrystės, žinoma jie turi kitokių bendrysčių bei bendraminčių, jiems tai leidžia pasisocializavus puikiia parazituoti, tačiau turint galvoje, jog žmonija nėra nusipiešusi sau vieningos krypties, tas "parazitavimas" ir tėra idingai veikiančios visos sistemos dalelė(deja kiek man yra išskaitytą, tą griaunančią sistemą išgalvojo kryptingai veikusi žmogaus mintis, jos tikslas buvo sužlugdyti žmoniją ir kas su ja susija- ty gyvają gamta aplink žmogų, vardan to, jog pačiam kūrėjui iškelti savo salygas tolimesniai ivykių eigai, žinoma šis noras kilo iš egoistinių to sluoksnio žmonių paskatų, kiek žinoma Dievas jų salygų nevygdė, nors žmonija per visa savo egzistavimą vos nesusinaikino jau ne vieną kartą)... neslėpsiu, net ir supratęs tai, žmogus nebus visiškai apsaugotas patapti ekocentrišku šikniumi ištikus kokiam reikšmingiasniam, jį "giliau sujudinusiam" ivykiui. tačiau nusistovėjus reikalams niekada nederėtų savęs "rėminti" i kažkoki tai luoma ar koki tai lygį, nes iš didžiausio šūdo gali atsidurti gal net pačiame viršuje, o iš labai aukštai gali kristi taip žemai, viskas priklauso kaip žmogus gerbia aplinką, net iš pažiūros su juo niekada ateityje neturėsiančia jokio ryšio, tačiau taip nėra, viskas turi ryšį, tačiau turint žemus jausmus vertėtų prie jų neužsiciklinti- kitu atveju kas valdo situacija - žmogus ar emocijos? tiesa ta jog valdo abu, bet civilizacija per mažai dėmesio skyrė jausmams- ju kuriančiai ar griaunančiai galiai(sakyčiau "katalizatoriams")... žmogui pats svarbiausias dalykas ne turėti ar galėti, o jaustis. manau patys pamenat filma "Matrica"- "realybė yra tai ką smegenys išverčia mums sekdama nervinius impulsus" tad apie kokią tiesmuką "turėjimo vertę" galima kalbėti?
Taigi, dabar klausimas tad kodėl turėtume siekti tos pozityviosios visa apimančios bendrystės(nors protas jeigu norės visada ras galybę kliūčių)?
- visų pirma ir svarbiausia- nes tai yra gera, apie tai kalbėjo ir Kristus- visas "kalno pamokslas", bei liaupsinama Dievo karalystė kam mano fantazija leidžia duoti lygybės ženkla rojui visatos begalybėje. man šį įsitikinimą leidžia užtvirtinti noras - visa ką atetyje sukurs galingoji žmonijos mintis ir jos pažabotasis sveikasis ego, virtęs sakykim į "didysis AŠ-MES, ALFA-OMEGA" atiduoti tam iš ko kilo visa -DIevui tėvui, nors mes turėtume būti ne ka mažesni - jo sūnūs ir dukros -Dievai, didžiuodamiesi savo "didžiuoju tėvu" dėl egzistencijos pačia didingiausia prasme.
leidžiu sau taip rašyti, nes esu labai "naglas" ir man "nusišikt" ant tų minčių ir siaurų išvedžiojimų, kurios negali pasiūlyti nieko didingesnio, o kas gali pasiūlyti daugiau negu už rojų begalybėje? labai drasu dar dėl to, nes tai bus visitek ne mano, bet labai viliuosi būti to dalimi, o šitame man jau reikia milžiniško palaikymo.
ir visgi bijau, ar gali būti, kad iki gyvenimo galo būsiu vienišas dėl šios ambicingos svajonės..? ir iš kur tai kilo, jau gal 11metų iškėliau sau tikslą ar bent pamėginti pamilti Dievą... nors religijose sako jog Dieva lengva ir net būtina mylėti, tačiau man tai padaryti labai sunku, pykstu ant jo net dažnokai, o kartais pagalvoju, jog jis abejingas ir bejausmis, dar paprasčiau mastyti, kad jo iš vis nėra, na ir dar nei šis nei tas- jeigu tu Dieve esi didingas, tai iš pagartbos tau, aš irgi turiu būti didingas, nors pats Kristus Kvietė kiekvieną Į Dievo tėvo didybę, tačiau kartasi bažnyčioje kunigai peza kažkokias nesamones... tačiau sukaupęs savyje orumą, samonę ir jausmus bei protą- va Tėve mūsų ateitis, ji ten gi.., aš jaučiu, aš žinau... bet ar ji pasiekiama tik kurio nors vieno? :'(
