Sedziu lauke,
aplink tamsu,
danguj tiek daug ryskiu zvaigzdziu,
stebiu menesiena,
sirdy neramu,
kur?
kodel?
ir kam as esu?
ka as turiu?
kodel gyvenu?
kur ir su kuo as stebiu,
tiek daug aplinkui zvaigzdziu?
tik viena zinau-TU kartu,
ir busi salia,
vos as tik pabusiu ryte,
pabusiu... pajusiu
TU salia ir man vel ramu,
bus sirdyje...
Kartais nezinai kam,
bet gyveni...
Kartais nezinai kam,
bet myli...
Sako neverta liudeti,
bet liudi...
Neverta asaru lieti,
bet gailiai verki....
Norisi toli pabegti,
bet lieki stovet...
Ir taip kiekviena karta,
tarp go....
ir stop...
Nerasdamas kelio,
esu priverstas,
gyventi toliau....
Menulio pilnatis -
tai meile, aistra ir ugnis,
tad vaikstinekim pilnaty,
sioj tamsioj tamsioj nakty...
nes menulio pilnatis,
suteikia sviesa- dviems sirdims..........
Kai zvelgi i jura,
kaip saule pradingsta,
tai is smelio,
besparnis angelas atgimsta..
Atgimsta,
pakilsta,
prabilsta-
Kodel mano saule,meile,
numirsta?
Ar ji grys kita diena,
ar vel menesiena,
pamirsus sparnus,
zvelgs i mane viena,
besparni angela,
krintanti kaip saule,
kai vel pakils menesiena...
Iseisiu tolyn i nesibaigianti kelia,
iseisiu as ten, kur dar nebuvau,
iseisiu kad rasciau savo varga ir meile,
iseisiu kad rasciau ka praradau...
Kai einu tolyn nesibaigianciu keliu,
as ieskau bet nerandu,
nei vargo,
nei meiles,
nei ka prarandu,
nieko as nepakeisiu,
tik eisiu,
eisiu tolyn,
bet nenueisiu... sustostosiu as pakely,
lauksiu,
liudesiu,
kentesiu,
kol pailsesiu,
tada atsistosiu ir pasakysiu,
eikim kartu mes tolyn.........
Ar jau saule gesta ten laukuos,
Uz misku lauku namu,
Dar sukaite po dienos,
Ruko ilsisi vargdieniai,
Ir as kaip vargdienis,
Uz meile vargstu,
Saule vienas deje vel lydziu,
Kai meiles nera as tiesiog liudziu,
Egle, berzeli, pusele regiu,
Rukau, mastau ir kenciu,
Siandien uz meile kovot negaliu,
Ir vel kaip liurbis ja prarandu,
Su meile elgtis as tiesog nemoku....
Kai saule nusvinta,
laselyje rasos,
jis kaip meile istirpsta,
ir kazkur pradingsta,
laukdamas naujos dienos,
kad atgimt galetu,
kaip sakele,
po ziemos ruscios,
taip zmogus...
po issiskyrimo,
viska pamirsta,
kai meile atgimsta...
trapiame laselyje aistros....
Kai iskaudintas esi,
vienas visad tu lieki,
kur draugai tavo visi,
ju nera o tu kenti,
jie bus tada,
kai tau okey,
bet ne tada,
kai tau blogai...
*************************
Kai daug draugu aplink yra,
tu nejauti kad jie salia,
nes draugai veidmainiai,
tai tiesa ,
kai tau blogai,
kur jie yra ,
ne vieno nebus salia,
jie nedraugai tik kvailiai ,
tas tiesa,
tikri draugai sirdy yra...
***********************
Ir visiskai vienas,
be draugu,
troksti kraujo atlenktu peiliu,
einu lik butelio nuskeltu kampu,
sukes lenda i sirdi,
kaip saldu,
kaip po zeme gaivu,
tau bus,
tik ateik kai as atlenktu peiliu,
pajusi vesa...
Ir aplink tylu, ramu,
kai tu maldauji atleidimo
kaip zudikas dievo isrisimo,
lyg karys kardo atbukimo,
bet as saulys,
zudikas stereotipu,
ir AS vienas uz kraujo nuleidima,
kai aplink...
Draugai be grimo......
Uz lango vel lyja,
uz lango graudu,
aplink taip salta ir niuru,
vel verkia dangus,
uz mano langu,
zmoniu veiduose,
neliko sypsniu,
bet tu eini,
tarp skeciu juodu,
ir nematai,
problemu jokiu,
tu laiminga sypsais
tarp visu pilku, niuru, veidu,
ir jei pamatytum,
kad tave stebiu,
suprastum..
kaip karstai as tave MYLIU..
Guliu vienas,ziuriu i lubas,
stebiu menesiena,
panires i svajas,
svajose tu viena,
mano meile, aistra,
bet deje as vienas,
taves ner salia,
kai mes nekartu,
mano siela liudna,
kai taves nematau,
sirdy tustuma,
nezinau kas ir kaip,
bet mano svaja,
kad butum kartu,
kai liudna, sunku,
kai salta...Sirdy neramu,
kad paguost galeciau,
susildyt, priglaust,
kai sirdys susipina,
aistra pajaust...
Bet dabar negaliu,
nes tu nekartu,
ir as vienas guliu,
i lubas ziuriu......
Mane kutena lietaus laselis,
nulasejes nuo tavo plauku,
ir as suprates,
kad meiles nerades,
su tavim kazka naujo pajuntu...
pajuntu kad nelyja,
kad vel aistra begaline,
tik ji netokia kokia buvo vakare....
po nakties juodos, ilgos,
nesibaigiancios kancios,
pamatau spinduleli,
kuris sildo tave,
suprantu kad tai rytas,
isgelbejes mane,
nuo beribes kancios,
suteikes sparnus,
ir leides patirt,
naujus, TIKRUS jausmus
kuriu dar nebuvo patyres,
ne vienas zmogus....
Guliu vienas,
man nesimiega,
kankinuos, skestu mintyse,
mintys paklydusios,
vien apie tave,
aplink kaip karste tylu,
as lovoj guledamas jauciu,
kaip man uzmigt sunku,
nes taves ner salia,
apglebt negaliu,
paliest,
prisiglaust...
negaliu pajust svelnumo plauku,
musu kunai susiliet negali,
jiem trugdo atslinkus vienatve,
atstumas tarp miestu didziulis,
bet sirdims tai niekas,
nors jos ir liudi,
bet abu lovose gulim,
skestam mintyse ir liudim,
tik viena zinom,
su viltim NEPRAZUSIM..........
Tamsia nakti ejau gatve,
tamsia nakti pamaciau tave,
stovejai lauke o gal viduje,
as nemaciau taves,
tu nematei manes,
bet atpazinom viens kita,
melynose akyse,
tos akys grazios svytejo tamsoj,
melynos akys saltoj ziemoj,
stovejau tada apakes sviesoj,
tavu akiu skleidziamoj silumoj,
pradingo staiga saltis tamsa,
susilau pamaciau tave visame grazume....
http://www.blogas.lt/Litas/55611/pirmas-irasas.html
na as siaip kuriu kartais pagal nuotaika 
