Jūs esate neprisijungęs. Prašome prisijungti arba registruotis.
Diskusijų forumas → Kultūra (Kinas, Dailė, Renginiai...) → sava kuryba...
Puslapiai Ankstesnis 1 … 8 9 10 11 12 13 Sekantis
Norėdami rašyti atsakymą turite prisijungti arba registruotis
Karolinos eilerastis man patiko :-) Kazkoks labai issiskiriantis is kitu... :-) Liux!!! Jei tave pazinociau - tikrai prasyciau, kad leistum padaryti is jo "gabala", o gal net ir pati ji sudainuotum, jei klausa turetum... Tikrai idomus eilerastis :-) Reiskia, pas tave idomios mintys :-)
Karolinos eilerastis man patiko :-) Kazkoks labai issiskiriantis is kitu... :-) Liux!!! Jei tave pazinociau - tikrai prasyciau, kad leistum padaryti is jo "gabala", o gal net ir pati ji sudainuotum, jei klausa turetum... Tikrai idomus eilerastis :-) Reiskia, pas tave idomios mintys :-)
kuris jos eilerastis tau patiko? 
Paskutinis :-)
Paskutinis :-)
na jei tu kalbi apie eilerasti "Maistas" , tai jis kaip ir mano 
jis tik nukopino ir parase komentara 
Tikrai idomus eilerastis. Man jis labai patiko :-) Net nesupratau, kad jis tavo, nes ji kazkaip idomiai citavo ji :-)
na jei butum truputi auksciau paskaites tam paciam psl tai butum pamates kad ten mano
na bet nesvarbu, niekis
smagu kad patiko man jis irgi patinka
Atsiprasau, tikiuosi, neisizeidei... Nepyk tikrai... Skubu as prie to kompo, nes dabar ne namie esu ir ne prie savo kompo sedziu, tai zinai... Ten kur esu - norinciu daug, tai ir laiko mazai man lieka... Tikrai atsiprasau...
Eime, tave kviečiu
Aš ranką tau tiesiu –
Eime kartu?
Eime abu ieškot naujų kelių.
Atrasti daug mes galime kartu,
Sukurt pasaulį be jokių ribų.
Tau į akis žiūriu –
Žiūri ir tu?
Turbūt girdi ką tau jomis kalbu.
Žodžius dar negirdėtus galime sukurt abu,
Mokėtume kalbėtis šia kalba tik aš ir tu.
Svajonių dideli sparnai labai –
Ar nori skristi jais kartu aukštai?
Nušviestume pasaulį tūkstančiais ryškių spalvų,
Tamsiausią dieną tau jomis praskaidrinti galiu,
Tik tu pavyk mane ir skrisk kartu.
Dar vienas mano kurybos "sedevras", tik si syki jis anglu kalboj... Ir ne Hip-Hopo stiliaus :-)
Sick Of All
When there is now way out
I wanna sream and shout
Coz when it happens to me
There is nothin to see
So you should show me the way
Until its not too late
Coz Im cryin alone
In place that we call home...
Pried. 4x Coz I am sick of all
I am sick of all
Alcohol is a poison
You should hear my voice
And give up cigarettes
Coz you don know whatll be next
Somebody made me a fool
Im really tellin the truth
Everybody hates me around
But I don care right now...
Pried.
My sadness gone at last!
Coz I "did it" fast
Im in another world
And livin with a girl
She says that Im insane
Coz I have left "the game"
She meant my fuckin life
We are in paradise!
® 2007
Cia tokia "nesamone" apie savizudybe... :-) Ne koks is manes anglas, bet kazka sukuriau is neturejimo ka veikt :-)
Išmokti netylėti
Kiek daug viens apie kitą mes nežinom,
Tiek visko neišsakę pasiliekame savy.
Praėjus laikui gailimės, o kas belieka?
Kai visos mintys ir jausmai nugrimzta užmaršty...
Prikelt ir prisiminti viską – sudėtinga...
Tai lyg atkast Pompėjos miestą iš po pelenų.
Visa tai būna, kai pritrūkstam ryžto,
Kai negalėdami kalbėti neišmokstame pasinaudot kalba akių.
Todėl, kol dar mašinos laiko neišrado niekas,
Išmokti pasakyti viską kas širdy turiu,
Kitaip nešiotis tai kaip akmeny širdy belieka.
Sunku kvėpuot, kai slegia šitiek akmenų...
Išmokau tylėti...
Aš nežinau, ar man sunku tai buvo,
Išmokau ieškoti...
O radus linksmai nusijuokti,
Išmokau rašyti...
Tyliai... be raidžių... mintyse...
Išmokau ir jų aš niekam nesakyt,
Lyg nebylė tylėti...
Bet vis... Žodžius sniege aš tau delioju,
Išnyks jie, nebesugrįš
išdegins saules juos šviesa...
Gal negeri, blogi jie buvo
Bereikšmiai ir nereikalingi...
Galbūt todėl tylėjau... kažko ieškojau,rašiau, bet nesakiau...
Tik tyliai savyje ilgai aš juos laikiau...
Kaip zaidzia vaikai ...?
kaip suauge,
tiktais visada paprastai.
Kaip myli vaikai...?
kaip suauge,
tiktais visada nuosirdziai,
todel ir saukia juos
GRAZIAUSIAIS pasaulio VARDAIS
Nes as myliu tave
Tai tik akmuo, kuris trukdo gyventi
Toliau lyk niekur nieko...
Tas bucinys, sutemusi naktis
Ir keistas buvis mano...
Nusvito akys baltom zvaigzdem
Ir pirstai eme tirpt...
Koks keitas tas pasaulis,
Bet noris vis gyventi ir norisi kentet...
Tik tam, kad suklupus tavo akyse
Pakilt... lyk nieko ir nebuvo
Ir eiti isdidziai su akmeniu sunkiu,
Tik tam, kad pajust, koks tu esi is tiesu...
Gyvenimo paveikslas
Sugrįžta lyg kažkur paklydę mintys.
Sugrįžta, vėl išsprūsta ir išslysta.
Ir gaudau, mažytes dalis renku, dėlioju,
Į didelį gyvenimo paveikslą jas klijuoju.
Tačiau paliksiu aš jame tuščių dėmių,
Nedėsiu į paveikslą aš liūdnų dienų.
Paliksiu jas šalia, bet ne jame.
Tamsių spalvų nebus – bus tik šviesa.
Mani Mi
Dabar bolavo tolumoj
Pilkšvi bulvių žiedai,
Ir tyliai mano Mi
Užgrojo vandeny.
Keteros ir properšos
Upelių nešulių,
Kuteno man lengvai,
Be šiaudinių skryblių,
Be: Šokoladinių dienų,
Kerietų ir kardų...
Tiesiog aidėjo
Pavydo prospektu.
O ne, sudegusių smuikų
Akordų keturių,
Baltų rožių žiedų -
Neturiu, Nereikia, Ne!
Šiandien su mano Mi
Mes žiopsosim
Po debesimi, Šalia. Čia.
Nors pirktiniai mūs sparnai
Kaip ir vaniliniai ledai
Leiski prisiglausti,
Skruostu pulsuojančiu
Ekscentriškumu pajausti.
Per daug epitetų, metaforų,
Bet mielas mano Mi,
Pajusk manus žvilgsnius širdy,
Pajauski prieblandą minčių,
Užgroki, Savo smuikeliu.
zmogaus sirdis,kaip tos beribes stepes eini,eini galo joms nera...ir nezinia kas laukia pasislepes ten horizonte po miglu skara...zmogaus sirdis kaip wandenyno plotai..plauki,plauki ir nematai krantu...ir ieskai tu jausmu,kuriuos uzmirst baigiu...
Oi kaip gražu ir jausminga.Bet juk tai tik gyvenimo pradžia ir bus tu meiliu ir neviena
Romansas
Tu esi per daug puiki.
Nedrįstu tavęs pamilti.
Tu esi per daug puiki.
Kam širdy sužadint viltį?
Tu esi per daug jauna.
Plyštų man širdis iš laimės.
Tu esi per daug jauna.
Nesuprasi mano baimės.
Tu esi per daug šviesi.
Lyg nuo saulės tuoj apakčiau.
Tu esi per daug švies
Ir per daug kaitri. Sudegčiau.
Visko tavyje per daug…
Kad netektų man apakti,
Kad netektų man sudegti,-
Tu manęs daugiau nelauk…
Saulė - dieną, mėnuo - naktį…
TIKRAI GRAZU. ))) !!!!!!!!
Dangus apniuko, liko tik tamsi apgaulė,
Tamsi lyg praraja gyli,
Kur ritas pasmerktųjų meilė,
Pasiekti dugno niekaip negali.
Žaltys apvijęs kaklą man šaukt neleidžia,
Savo žvynuotu kūnu man gerkle spaudžia.
O noriu rėkt taip garsiai, kad net visi apkurstu,
Kartoti tavo vardą kol imsiu ir nualpsiu.
Pačiupo greit mane už rankos šiltas kūnas,
Patraukė link savęs ir kuo tolyn nuo šios bedugnės,
Kuri viliojo kuo toliau tuo vis labiau
Lyg saulė šviestu ten skaisčiau.
-Nusiramink, kiek šaukt gali ši vardą?
Ar nematai, kad skausmas nebylus?
Ar verta plėšytis kaip dauguma tai daro?
Ar verta mirt už svetimas klaidas?
Prašau, paliauki rėkt, prisižadėk man.
Su ašaromis akyse aš atsakau:
-Gerai, paliausiu....
Bet tik tada kai riksmą jis išgirs.
Norėčiau keletą pasidalinti ir aš
Išgelbėk mane iš pragaro gelmių,
Pasilik tarp tūkstančių žvaigždžių,
Užmigsim po vyšnių medžiu
Pabuskim nuo saulės spindulių,
Eikime pasitikti savo laimės, nedarydami gyvenimo klaidų.
-------------------------------------------
Mes buvome skirtingi,
Kaip diena ir naktis,
Nors gyvenime tą patį patyrėme,
Jautėmės vienas kitam svetimi.
Mes atsitiktinai susipažinom,
Tada kai paukščiai skrido į šiltus kraštus,
Kai lietaus lašai plovė veidą,
Ir akimirkai nušluostėme nuo savęs skausmus.
Aš abejonėm buvau užrakinta,
O tu pilnas svajonių ir vilčių,
Gyvenimo trupinius dėliojai,
Tikėjaisi susigrąžinti to - ko daugiau nebebus.
Lūpos kurios nebylios
O raktas paslėptas
Kuris atrakina
Širdies vartus.
Mūsų nebeliko. It dulkes
Išnešiojo vėjas į keturias pasaulio puses
Nors visą tai galėjau sustabdyti
Su žaibais ir trenksu pasivyti tave.
Ilgesio lapai krenta, o paukščiai neša svajones
Akyse, kuriose atsiveria tuštybė
Supranti - mes abu nemokėjom mylėti
Nebuvome vienas kitam sukurti, deje.
----------------------------------------------------
smaragdines akis, uždengė sunkūs akių vokai
Ir atsivėrė tuštumos durys, į kurias tu neįėjai
Dėl nuodėmių, kurias padarei - verkei
O praeitis nuėjo netaręs nė žodžio, atsidusęs ramiai.
Tave vijosi laimė, bet tu slėpeis
Kai drugelis medžio drevėj tyliai maldavai
kad išauštų nauja diena ir užmigtų audra
O laikas sustotų ties gyvenimo nauja pradžia.
Nuo baimės it mušamas lazdom bėgai laukais apklotu sniegu
Rašei man laišką su sukandžiota plunksna šunų
Kurį padėjai ant palangės, prie laukinių pamerktų gėlių
Kuris buvo parašytas be adresato ir raidžių.
Atrodo tik prabėgo viena diena
O veide ryškėja pirmoji raukšlė
O tu,
Apsigyvenai mano mintyse
Ir ten pasilikai.
-----------------------------------------
Noriu išgirst, kad meilė turi sparnus.
Nors ir netikrus, bet minutei norėčiau pakilti ir suprasti,
kaip gera palikti namus.
Lietus nušluos visus mano skausmus,
ir su karčia realybe
sugrįšiu atgal ten kur palikau savo jausmus.
Aš tik noriu išgirst, kad rytoj bus nauja diena,
kai išmoksiu atleisti tiems, kurie pavertė mane jų auka.
Aš noriu išgirst, kad esu stipri,
kad aš turiu jėgų,
nugalėti tuos baisius košmarus.
Aš noriu išgirsti,kad rytoj manęs nebebus.
Ir prašau pasakyk man tris žodžius,
kad paskutinę savo dieną galėčiau nusinešti juos į kapus
. Aš tave myliu, bet ar ne per daug banalu?
Kai skęstu savo ašarose, o realybė trina mano gyvenimą trintuku...
Puslapiai Ankstesnis 1 … 8 9 10 11 12 13 Sekantis
Norėdami rašyti atsakymą turite prisijungti arba registruotis
Diskusijų forumas → Kultūra (Kinas, Dailė, Renginiai...) → sava kuryba...