Jūs esate neprisijungęs. Prašome prisijungti arba registruotis.
Diskusijų forumas → Kultūra (Kinas, Dailė, Renginiai...) → sava kuryba...
Puslapiai Ankstesnis 1 … 9 10 11 12 13 Sekantis
Norėdami rašyti atsakymą turite prisijungti arba registruotis
Kalbu – klausai.
Tyliu – kalbi.
Sakau – žiūrėk !
Geidžiu – jauti?
Tave turiu…
Ir neturiu…
Lankau mintim,
Slepiu savy.
Esi šalia
Ir taip toli.
l
Galėčiau,jei norėčiau
palikti žemėje vargus.
Galėčiau,jei norėčiau
užmiršt prisiminimus..
Galėčiau,jei norėčiau tūrėti angelo
sparnus..
Užgęst su saule,
pakilt viršun
Palikti žemėje savus.
Palikti žemę,saulę,dangų..
Visus čia esančius draugus.
Palikti viską , ką iki tol tūrėjau -
nebeturi prasmės.
Palikti jūrą,jos baltą bangą...
Ir smėlio plaunamus krantus.
Palikti gelsvą kriauklę,
žūvėdros balso aidą ,
Ir sparnais man mojančius
paukščius..
Palikti uostą , ir plaukiančius
laivus,
ta laiką iki tol be galo brangų ,
Ir širdį verančius skausmus..
Palikti sniegą baltą ,
Užmiršt jau Tavo vardą ,
Pamiršt visas datas ,ir metų
menesius skaudžius.
Palikti kopų smilgą ,
Ištrinti Tavo balsą iš savo
atminties,
Ir Tavo meilės žinutes..
Galėčiau ,jei norėčiau ,
bet gaila negaliu...
nors sakyciau nelbai patinka man kazkokia tais poezija,bet labai gerai kad kazkas kazkuo domis kazka daro kuria kad yra asmenybes...gal kas istobules,parasys man laiska is paryziaus))
Ir kaip 
įjungiu dėžę-laiškas yra
ne vienas, keli.
Su,, labas,, su tulpių glėbiu.
Nereikia ieškot pašto dėžutės
ir laukt kažkokios atvirutės.
Atrašau, pasišnekam apie gyvenimą.,, Pasišnekam?,, gal pasirašom?
Jei tik turi ką-labai prašom.
Kodėl man tulpės nekvepia?
O jos turėtų kvepėti?
Užtat tavo pagirias paslepia
ir kojinių nereikia slėpti.
Tiek to, dar pasirašom,
gal dabar apie meilę bekraštę?
Jei tik nori-labai prašom-
internetas padės ją surasti.
Širdis pradėjo reikalaut akių.
Sakau-viskas tvarkoj, yra foto.
Kažko supyko širdelė-,, klaiku,,
Pamaitinau, kad nutiltų konservais šprotų.
Vistiek mėgina apeliuot į gailestingumą-
ne to man reikia, aš taip nepratus.
Pastačiau ją į kampą už įžulumą
pamokslą apie šiuolaikiškumą pasakius.
Dabar taip tylu, taip ramu,
nekvaršina širdis man smegenų.
Neturiu laiko eit ieškot akių.
Kažko ten kampe per tylu-užduso jaučiu...
Jei veidrody netyčia pamatei
sau ant galvos didžiausio bato žymę
gal pats kam po padu ir palindai
nebūtinai tave užmynė...
Per miesto smoga skverbiasi aptingus saule,
Rasa kaip asaros nurieda nuo langu,
Nauja diena jau zadina pasauli,
Isplezdama ja is nakties nagu.
Nauja diena, o nieko naujo- nieko,
Tu vienas vel, kava ir cigarete dantyse,
Ziuri pro purvinus stiklus, o kas belieka?
Tik kelios atkarpeles sapno mintyse.
Sapne tu gyvenai kitam pasauly,
Kuriam buvai labai galingas ir stiprus,
Valdei menuli, zeme, saule,
Buvai protingas, ismintingas ir gudrus.
Sapne buvai tu Visagalis Dievas,
Tarnavo tau gimimas ir mirtis,
Valdei Visata, tu buvai TOKS VIENAS!
Priklause tau ir dabartis, ir ateitis.
Vienu zvilgsniu kurei naujas planetas,
Vienu zvilgsniu tu naikinai senas,
Zvaigzdynai tavo pirsto palytetos,
Susirykiuodavo i tam tikras vietas.
Staiga slykstus prakeikto laikrodzio aliarmas,
Sudauzo kristolais ismargintus sapnus,
Ir tas skausmingas, kasdieninis darbas,
Isistatyt prakeiktus koju protezus......
Per miesto smoga skverbiasi aptingus saule,
Rasa kaip asaros nurieda nuo langu,
Nauja diena jau zadina pasauli,
Isplezdama ja is nakties nagu.Nauja diena, o nieko naujo- nieko,
Tu vienas vel, kava ir cigarete dantyse,
Ziuri pro purvinus stiklus, o kas belieka?
Tik kelios atkarpeles sapno mintyse.Sapne tu gyvenai kitam pasauly,
Kuriam buvai labai galingas ir stiprus,
Valdei menuli, zeme, saule,
Buvai protingas, ismintingas ir gudrus.Sapne buvai tu Visagalis Dievas,
Tarnavo tau gimimas ir mirtis,
Valdei Visata, tu buvai TOKS VIENAS!
Priklause tau ir dabartis, ir ateitis.Vienu zvilgsniu kurei naujas planetas,
Vienu zvilgsniu tu naikinai senas,
Zvaigzdynai tavo pirsto palytetos,
Susirykiuodavo i tam tikras vietas.Staiga slykstus prakeikto laikrodzio aliarmas,
Sudauzo kristolais ismargintus sapnus,
Ir tas skausmingas, kasdieninis darbas,
Isistatyt prakeiktus koju protezus......
jooo, stipriai tu čia-vienintelis kuris tikrai patiko
Aciu,Gitana, pamaloninai seneli, poeta kotlieta....
Visų labai mielos eilės.
Na aš irgi tada pasireikšiu truputi (sorry už klaidas)
Ir ko labiausiai trūksta žmogui
įkalintam lagerį senam?
Tos šildančios pavasarinės saulės
ir vieversio giesmės,
varnėnų medžių šakose,
ir tų tyrai baltų obels žiedų
krentančių nuo vėjo.
Taip trūksta vasarinės saulės
šaltuose Sibiro sniegynuos
Ir pameni kaip atsisėdęs ąžuolo pavėsį
matydavai kaip žaidžia vėjo gūsiai
auksiniuose rugių laukuos.
Taip trūksta gimto krašto po svetimu dangum,
kur žvaigždės nesušildo sielos savo spindesiu.
Ir kuo toliau, labiau pasigendi naminės duonos kvapo,
puodynės šalto pieno ir liepžiedžių medaus
po rugiapjūtės Lietuvos laukuos.
Ir slenka dienos lagerį
paskendusios prisiminimuos,
kaip po sunkiu dienos darbų įbridęs lig juosmens
nuplauni negandas ir nuovargį upėje sraunioj.
Taip pasiilgau aš gimtosios žemės kvapo,
darbščiųjų bičių laukuose
ir seno seno namo
kurs primena vaikystėje praėjusias gražias dienas.
....prieš 9 metus Likimas mus suvedė mylėti ir išskyrė..išskyrė turbūt tam, kad ieškotumėm vienas kito, kad po tiek daug metų vėl ir vėl susitikę , kas kartą apkabinę vienas kitą,verkdami ,dar stipriau ir tvirčiau kartotumėm vienas kitam , jog be galo mylime vienas kitą,.... žudo praeitis, jausmas stipresnis už pačią meilę , skausmas, baimė vienas kitą prarasti, žudo kiti gyvenimai, kiti žmonės šalia,pagarba jiems ir dėl viso šito aš ir jis dabar ir vėl aukojam mano ir jo laimę būti kartu , norą būti dviese, būti vienas kito....tik mintimis , širdimi mudu visada buvom, esam ir būsim kartu..amžinai mes lyg paukščiai danguj - susišauksime..... per tiek metų tam nesugebėjo ir nesugebės pasipriešinti niekas, net Laikas, net Mirtis.....Jei esi protinga ,Tu suprasi šį mano laišką.. Te noriu Tavęs paprašyti mylėti jį visa širdimi,kaip MYLIU jį aš... Rūpinkis juo.nenuvilk,neišduok mano rudaakio..neleisk jam nuliūsti,pavargti....Neužmik tol,kol nepajusi jog ramiai užmigo jis...Te noriu ,kad jis būtų laimingas,labai laimingas ir ramus, noriu, kad Tu sugebėtum pelnyti bent dalį tos jo meilės, kuria jis myli mane.... neleisk jam pasijusti vienišu - išmok prakalbinti jo tylą...paprasčiausiai būk gera jam, nes jis labai labai geras,nes jis pats garbingiausias ir ištikimiausias vyras žemėje, nes jis to vertas, nes jis per daug kentėjo, nes jis - angeliukas .... Aš nemokau Tavęs, aš tik prašau ir tikiuosi,kad Tu supranti ,jog aš ir Jis ir vėl atsisakom savo pasakos, ramybės, atsisakom tiesiog iš pagarbos kitiems ,šalia mūsų esantiems žmonėms ir neatsisukdami,daug daug išsinešdami savo širdelėse, tuščiomis akimis (nes jau nebeliko asaru) ir pilnomis krūtinėmis ilgesio , vėl išeinam į niekur , ieškoti vienas kito......kol mirtis mus išskirs..... Aš myliu tave,mano boružiuk........
Pabaiga
Ašaros mano skruostais-
juodos, pašėlusiai juodos...
Lyg adatos į širdį-
dygios, pašėlusiai dygios.
Angelo sparno baltumas,
vaiko akių mėlis.
Ant mano kapo kostiumas-
dėvėtas lyg, nes dėmėtas.
Tarno žvilgsnis griežtas-
žino jis, kas čia kaltas.
Tragiškai, tragiškai giedras
žvilgsnis mano-
iškaltas
ant mano kapo paminklo.
Ir netikėtas verdiktas-
tu, tu čia sudėtas,
nors tavo kūnas dar
šiltas.
Ryt
Nežinau, ar galiu kalbėti
apie savo gyvenimo smėlį.
Laukiau laimės-
o kiek jos reikėjo?
Tiktai tiek, kad galėtum tylėti.
Kad galėtum išgerti vyno-
balto, žalio, raudono...
Kad galėtum atverti širdį
tam,
kuriam neįdomu.
Kad galėtum dainas
dainuoti.
Kad rytą pabusti galėtum.
Kad norėtųsi laukt
rytojaus,
jį į taurę supilt kad
norėtum.
Kad pravirktum kaip mažas
vaikas,
negavęs norimo žaislo.
O po to...
O po to jau nieko...
Nieko daugiau nenorėtum.
Arūnai, ar jau uždirbai milijoną?
Aš čia, tu čia. Bet ar mes galime būti vienu kūnu ir siela? Ar gali įkvėpti oro už mane? Ar gali... Ar gali įkvėpt iškvėpt, kvėpuot alsuot, gyvent ir sent vienu ritmu kartu, ar galim mes patapt vienu žmogum?
Aš trokštu būti tavo akimis ir vest tave gilyn į mus, aš trokštu būti tavo lūpomis, kalbėti mums abiems suprantamus žodžius, sulaužyti mus skiriančius atstumus. Aš trokštu pasinert į tavo proto gelmę ir jaust kaip tavo mintys susilieja su manom, te jos pavirsta mūsų meilės atmainom.
I.M.
Be dienos ir nakties,
Be ginklų, be minties,
Be žmonijos dorovės
Mes vis stojam į kovą.
O už ką gi kovoti?
Už žemę? Už taiką?
Už besoti politiką?
Nuskriaustą vaiką?
Kažkada, prieš daug metų žmogus dar žinojo
Už ką jis kentėjo, už ką jis kovojo.
Pagalvoki kaimyne, ar verta maištauti?
Neeit į bažnyčią, prie seimo badauti.
Nebėra vertybių, nei šeimos, nei kultūros
Nei sąžinės balso, nei tolerantiškumo .
Be gėrio, be šypsenos žengiam į priekį.
Ir kurgi nueisim mes, brangieji tautiečiai?
Ar už jūrų marių, ar už aukšo kalno
Ar už šio miražo, gal už New Orleano,
Gal už mašinos kaimyno, pikto, seno, Vandos vyro,
Gal už juoko, gal už gėdos,
Gal už ten kur baigias bėdos,
Galbūt ten kur geria vyną,
O gal ten kur miršta vyrai,
Galbūt mieste, galbūt kaime,
Galbūt Prahoj, gal Milane,
Gal už šimto jūros mylių,
Gal tenai kur sako Myliu,
Gal už naujo juodo merso,
Ar už tolimojo Marso
Kur gi slepias ta ramybė?
Iš džiaugsmo ašarų išdygsta gėlės,
Iš liūdesio - pilki kapai.
Iš baimės atsiranda žvarbūs vėjai,
Iš neapykantos - juodi veidai.
Iš prisiminimų atsiranda tuščios trobos,
Seni rakandai, bitės, aitvarai.
O iš vienatvės tik seni pasėliai,
Kur arė dirvą mūsų senoliai.
Iš meilės atsiranda bangos jūroj,
Žydra padangė, paukščiai ir miškai.
O iš pykčio ir žmonių gobšumo
Tik maras, badas ir karai.
Iš apsileidimo atsiranda tinginystė,
Iš pagarbos - vainikai ąžuolų.
Ir tu, Žmogau, visą tai išjauski,
Ir tau pasauly bus gyvent gražu.
Spamini, Tadeli? 
Puslapiai Ankstesnis 1 … 9 10 11 12 13 Sekantis
Norėdami rašyti atsakymą turite prisijungti arba registruotis
Diskusijų forumas → Kultūra (Kinas, Dailė, Renginiai...) → sava kuryba...