161

Re: sava kuryba...

nuostabus eilerasciai... su jumis man nera net ko lygintis:::809:::809

162

Re: sava kuryba...

nereikia asaru ir netikru jausmu
dabar nereikia nieko...
jau nesvarbu,kad sirdyje tik tu...
ir nesvarbu,kad be taves gyventi bus sunku..
jau greit ateis kita diena,
o su kita diena ir dar stipresnis noras kuo greiciau pamirst tave...
pamirsti tai kas kazkada taip siejo mus..
kas siejo mus,bet sugriove visus jausmus...
tai tarytum nematoma gija....
ir ji isnyko...
dabar tik sapne galesiu sutikti tave:::736

163

Re: sava kuryba...

Tu iseini ir palieki, kaip rytas vakara palieka
Ir isnyksti stiklinemis betono grindimis
Prazudes dziaugsma, sypsena ir juoka
Tu sirdi nusineses nueini.

Jei riksmas galetu buti toks stiprus kad
Isplestu skausma is manes ir paverstu zvaigzdemis
Sviesa isdegintu akis, ne tau
Tu prisidengtum sirdimi.

Tu iseini ir palieki, kaip siela kuna
Ir niekada nebegrysi sauletu taku
Prazudes viska kas pasaulyje graziausia
Tu iseini su mano sirdimi...

164

Re: sava kuryba...

Zinai? Siandien pradejau kvepuoti...
Pabuvus ten.. pabendravus zeme... ir juoda tapo sviesesne...
Kaip tada, kai pienes puka gaudziau laukuose...
Pabuvus ten...ir asara linksmesne, skaidresne lyg vasara krenta...
Ir taip juokynga stebeti, kai jos lenktyniaudanos bega skruostu....noredamos kuo greiciau pasiekti   
ta gerai pazistama jausma...
Zinai..? Taip gera pabuvus ten vel jausti tyra gyvenimo gurksni burnoje...

165

Re: sava kuryba...

1999-2000 Kalnelio mokykla.Fizikos pamokai tiksliau astronomijos daliai specialiai sukurtas:::110

Nuo senų laikų aukštai,
Tolimoj,tamsioj lankoj
Ganos žvaigždės sutemoj,
Sidabrinės ir auksinės.
Karts nutrūkę nuo grndinės,
Skrieja jos galvas pametę.
Dega lyg velnius pamatę.
Po dienos ramioj tamsoj.
Žvaigždės ganos sutemoj.
Jos nurimusios ramiai,
Apsigaubusios skraiste
dienos miego patale:::818
Jos vėl grįš tiktai nakčia,
kai praeis dienos šviesa,
Tai aprėps tamsi naktis
ir žvaigždelės vėl prašvis.
Vėl jos žais Tamsioj Lankoj
ir ganysis sutemoj.
Taip kas metai,kas diena
Žvaigždės ganos erdveje
Štai vėl žais savam rate,
kol ateis joms ta diena!
Tai pavirs jos kometa!
Kol sudegs jos erdveje!
                <<<<<<<<<<<< <<<<<<<<<<<<<< AUTORIUS AS PATS big_smile

166

Re: sava kuryba...

Nusidėjėlė

žinojau, kas esu....nuodėmė.
Nuo tyros šypsenos iki kūniškos aistros.
Viriau instinktais,verkiau ašarom
Ir kaskart vis gilyn..kritau.
Nemokėjau supykti.Atleisdavau.
Įžeidimas nebuvo tabu.
Kankinau savo širdį-jaučiau malonumą
Ir žinojau, kad nieks neužjaus.
Melavau savo motinai. Ji tikėjo.
Ir visi vis dar tiki manim.
Aš buvau netikra. Sumedėjusi.
Marionetė-lėlė. Gyvulys.
Ir atleist negaliu net dabar.
Kūnas prašo paguodos,širdis trokšta jaust.
Plaka.Tviksi.Atšala ir rimsta.
O kur meilė yra?... nebeklausk

Aš galėjau sugundyt. Ir gundžiau.
Balsas žemas, truputis rimties.
Atvirai demonstruojama oda
Ir raudonis veiduos nuo rudens.
Nesibaigsiu taip greit prasidėjus.
Neišeisiu-yra dar vilties.
Rasiu silpną, rasiu vienišą.
Įsiskverbsiu.
iščiulpsiu.
Neliks.
Būsiu nuodėmė.
Būsiu gundytoja.
...neatleisiu tik sau....

167

Re: sava kuryba...

DIALOGAS

-Turbūt graži esi kaip pasaka?
-Žiūrint kuri...
-Na ta, kur princai, lobiai , vasara...
_oi ne. Aš tik dukra karaliaus.
-Paslaptis?
      ....tyla....
-Tada esi šviesi kaip žvaigždės?..
-Na nežinau...
-Na tos, kur danguje naktim pradžiugina kėkvieną.
-Oi ne. Aš tik vienam šviečiu.
        ...tyla....
-Esi tarytum deimantas tauri?
-kas jis?
-Akmuo, blizgutis, žavesys...
-na ne...aš akmenis pilkus renku....
       ...tyla...
-Tai kas esi?
-Žmogus.
-Toks paprastas?
-kaip tu.
Aš vienas toks.
-Aš ir viena.
-Žinau!!Tu pasaka:graži šviesiom žvaigždėm, brangi žėrinčiais deimantais ir paprasta savo širdim wink   (2006m.)

168

Re: sava kuryba...

BE PAVADINIMO

Tik pabučiuok,išeit suspėsi dar...
Nutilus žingsniams dar alsuosiu giliais atodūsiais sunkiais, tavo akis sapnuosiu...
O uždarytos durys negirgždės, tik aš į jas žiūrėsiu.
Ir saulė pro užuolaidas nešvies, ir meile aš kvepėsiu...
Tik apkabink, suspėsi dar išeit.
Išnykus siluetui vis dar tave jausiu.
Ausim,delnais, pirštų galais....visa širdim dar jausiu....
Ir tavo bučiniai išsisklaidys, pasklis po šiltą orą...
Bet mano lūpos nenurims. Dar degs karščiu ir noru.
Tik pakuždėk "sugrįšiu dar",išeiti juk suspėsi!!..
Ir žodžiai ištarti paguos,vilties pripildys būtį...
O pro užuolaidas mirgės ir kvies čia dar pabūti.
Aš tuos žodžius padėsiu po širdim.
Ir jie kaskart kasnakt kasdien girtės
"tik pabučiuok","tik apkabink","tik pakuždėk", tik...tik...
Ir neišeisi tu,pabūsi dar šiek tiek smile

(2007m.)

169

Re: sava kuryba...

Paversk mane blakstiena, kad nuolat būčiau tavo akyse. Mirksėdamas nejaustum svorio mano, miegodamas sapnuotum jų fone. Ir negirdėtum šlamesio kaip lapų, padėčiau ašaras ilgiau išsaugot tavyje...Paversk ja! ir aš iškrisiu, jei prislėgs našta nešiot mane....

(2007m.)

170

Re: sava kuryba...

1996m big_smile kai buvau privertas kurt eilerascius vaikams hmm
        ..................Vasarą į rudenį...........
Vasarėlė gęra šilta
Saulė šviečia danguje
Maža gėlė išsiskleidus
Duzgia bitės aplink ja.
*****************
Gera faina vakare
Mėnuo spindi danguje
Čia pelėda uzgia,puzgia
Pelė bėga tamsoje
*****************
Štai rudužis jau atėjo
Lapai krinta lia lia lia
*****************
O ežiukas  susirietęs
Guli šaudu patale
**************
Tai diena,naktis diena ir
ruduo sakys,ate!tia tiaa:::b25

171

Re: sava kuryba...

Tuomet.. Kuomet..


Ir tik tuomet, kai durys užsidarė,
Kuomet raktus nuo jų paskandinai į upę užmaršties,
Tuomet keliai link jų išnyko – lyg nebuvę,
Kuomet ėjai neatsigręždamas, užmiršęs tai, kas liko ten už jų.


Tuomet nupyniau iš svajonių tau aš naują taką,
Kuomet jaučiau, kiek daug tau reik šviesių, šiltų minčių.
Tuomet ėjau lyg saulė aš, lyg naujas rytas,
Kuomet širdy tau buvo vis dar šalta ir niūru.


Tuomet ir suvedė mus žvaigždės ant šio vieno tako,
Kuomet ieškojome abu mielų, gerų akių.
Tuomet suradę vienas kitą, mes atvėrėm naują langą,
Kuomet neliko mums jau jokių sienų ir jokių ribų.

172

Re: sava kuryba...

Gyvenimo paveikslas



Sugrįžta lyg kažkur paklydę mintys.
Sugrįžta, vėl išsprūsta ir išslysta.
Ir gaudau, mažytes dalis renku, dėlioju,
Į didelį gyvenimo paveikslą jas klijuoju.

Tačiau paliksiu aš jame tuščių dėmių,
Nedėsiu į paveikslą aš liūdnų dienų.
Paliksiu jas šalia, bet ne jame.
Tamsių spalvų nebus – bus tik šviesa. 

173

Re: sava kuryba...

Dianyte :::906:::228

174

Re: sava kuryba...

Svaja 



Kai saulės spinduliai paliečia mano veidą,
O lengvas vėjas man į ausį kužda kažkieno žodžius,
Užmerkiu aš akis ir nugrimztu į svają,
Kur nuostabus ir mėlynas dangus.

Aš išskleidžiu sparnus ir man atsiveria peizažas,
Kurio nematė dar turbūt žmogus
Matau kelius, gatves, upes ir žmones-
Tačiau tokius šviesius, tokius ramius.

Matau mažytį pienės pūką,
Kuris neranda kelio į namus.
Regiu mažytį akmenėlį,
Kurį nuspyrė eidamas žmogus.

Aš noriu pamatyti, koks gi yra išties žmogus,
Bet vėjas man į ausį tyliai kužda:
-Pabusk!
Gyvenimas ir taip labai gražus… 

-------------------------------------------------


Tik mintimis aš pas tave



Dangui sužibo tūkstančiai žvaigždžių,
Mieste užgeso šviesos, ištuštėjo gatvės…
O mano mintys dar vis klaidžioja taku,
Taku, kuriuo kadaise ėjom dviese.

Ir skrenda mintys lyg lengvutis pienės pūkas,
Ieškodamas tavęs, tavų akių…
Akių, kurios užbūrė širdį ,
Kurių pamiršti vis dar negaliu…

O juk jau taip tamsu, tik žvaigždės rodo kelią,
Tiesiausią kelią link tavų namų.
Jei tu manas mintis šią naktį įsileisi-
Tuomet bent taip galėsime pabūt kartu..

---------------------------------------------------------

175

Re: sava kuryba...

Visada girdžiu tavo balsą,
Kuris griaužia mano šaltą širdį...
O aš šauksiu tave kas kart
Kai nieks negirdės ir nesupras manęs...

Aš žinau, išgirdęs mano šauksmą
Suklusi, paklausysi, nuliūsi...
Bet nieko nedarysi, nes jau vikas per sunku...
Visada viskas buvo per sunku....

Kodėl nebepakeliame sunkumo?
Pavargom?
Nuleidom rankas?
O kodėl angelai niekada nenuleidžia sparnų?

176

Re: sava kuryba...

Kas tau sakė, kad viskas baikta,
Kad nėra meilės tikros?
Kas tau sakė, kad to jausmo cia nėra
Ir nerasi niekados?
Nebijok to jausmo, nes nesvarbu...
Ar suklysim mes, ar suklysi tu.
Svarbus ne skausmas cia..o Meilė...
Meilė tarp žmoniu...
Aš tuo tikiu...
Bet ar tuo tiki tu..?

177

Re: sava kuryba...

Diana, 21 parašė:

Svaja 



Kai saulės spinduliai paliečia mano veidą,
O lengvas vėjas man į ausį kužda kažkieno žodžius,
Užmerkiu aš akis ir nugrimztu į svają,
Kur nuostabus ir mėlynas dangus.

Aš išskleidžiu sparnus ir man atsiveria peizažas,
Kurio nematė dar turbūt žmogus
Matau kelius, gatves, upes ir žmones-
Tačiau tokius šviesius, tokius ramius.

Matau mažytį pienės pūką,
Kuris neranda kelio į namus.
Regiu mažytį akmenėlį,
Kurį nuspyrė eidamas žmogus.

Aš noriu pamatyti, koks gi yra išties žmogus,
Bet vėjas man į ausį tyliai kužda:
-Pabusk!
Gyvenimas ir taip labai gražus… 

-------------------------------------------------


Tik mintimis aš pas tave



Dangui sužibo tūkstančiai žvaigždžių,
Mieste užgeso šviesos, ištuštėjo gatvės…
O mano mintys dar vis klaidžioja taku,
Taku, kuriuo kadaise ėjom dviese.

Ir skrenda mintys lyg lengvutis pienės pūkas,
Ieškodamas tavęs, tavų akių…
Akių, kurios užbūrė širdį ,
Kurių pamiršti vis dar negaliu…

O juk jau taip tamsu, tik žvaigždės rodo kelią,
Tiesiausią kelią link tavų namų.
Jei tu manas mintis šią naktį įsileisi-
Tuomet bent taip galėsime pabūt kartu..

---------------------------------------------------------

laaaaabaiiii grazu :::833

178

Re: sava kuryba...

--------------

Laiškas tau


Lyg laišką tau rašyt ruošiuos kasdien,
Visas mintis ant balto lapo mintyse dėlioju.
Kiek pasakyt norėčiau, bet ranka nekyla
Rašyt lape žodžius... Ir vėl dvejoju.

Lyg pienių pūkelius, po pievą skraidančius, mintis renku
Ir lyg dėlionės daleles jas į vietas dedu.
Tau sakinius iš jų sukurti mėginu,
Tačiau ant balto lapo mintyse jų užrašyti niekaip nedrįstu.

Kiek pasirodo visko daug tau pasakyti aš turiu,
Dar daug laiškų rašyti ir rašyti tau galiu,
O nuo dabar jau nedvejoju ir pirmyn einu,
Lape rašau žodžius, svajoju ir su kiekviena eilute vis link tavęs einu.

------------------


Maištas


Jie sako man – svajot neverta,
Tau reikia vaikščioti žeme, skrajot nelemta...
Jie sako man – eik tiesiai tik, nesuk iš kelio,
O juk gražiausia ten, kur nėra jokio net takelio...

Jie sako man – žiūrėki kai eini po kojom,
O aš akis į dangų ir žvaigždes tuomet keliu...
Jie sako man – tau patylėti kartais būtų verta,
O aš kiek tik galiu širdim kaskart rėkiu...

Jie sako man – eik ten, kur vėjas tave neša,
O aš brendu giliausiom upėm ir jūrom prieš bangas plaukiu...
Jie sako man – klausykis visad ką protingi šneka,
O aš sakau – savo gyvenimo tiesas pati kuriu...

-------------------------------

179

Re: sava kuryba...

:-) Jo-o-o-o... Paziuresim kokie komentarai dabar pasipils... :-) Cia mano kuryba, kuria sukuriau 2006...

                                    Prieš Porą Metų

Žemai tu "nukritęs"
Į š**ą pavirtęs
Gyvenimas tau
Kitoks aš sakau
Nebesi kuom buvai
Visai nesenai
Gyvenai normaliai
Ir kalbėjai "švariai"
Kokainas galvoje
Suvoksi ar ne?
Pasiklydęs tamsoje,
Pamiršai tu mane...
Cizą po cizos kasdien tu rūkai
Sunkiau tau kvėpuoti ir pats tą žinai...
Nesigaudai erdvėje, "išskridęs" e-esi
Patikėk manimi, dar ne taip pasimesi!
Išsikreips tavo veidas, žandikauliai lūš,
Visi planai tavo ims ir sugrius...
Ieškosi kaltų,
Bet nerasi tokių...
Alkoholio nevartoji,
Tik garsiai kvatoji
Apsirūkęs "žolės",
Tik kažin ar padės
Prisiminti tau viską
Lyg kompaktinį diską
Ištrynė mintis!
Pasikeis ateitis
Pagalvok apie tai
Nusilenksi žemai
Kai išklausysi mane
Ir pažvelgsi į save
Juk buvo gerai
Pakalbėkim atvirai...
Slaptosios tarnybos
Neturi tu gynybos
Kas tai, STT?
O gal ENTT?
"Prikirpo" tave
Su visa tavo "žole"...


Dar prieš porą metų gyvenai tu za***s
Bet su***o tau protą kažkoks gaidys...
Paranoja?
Tu tiki tuom, kad liga dar egzistuoja?
Tai grynas melas ir pats tą žinai!
Juk sekė tave, nes netyčia pamatei:
Tie patys veidai
Pasakysiu atvirai
Svarbus pasidarei
Kažkam, kam patikai
Ar reikėjo šito? Tave stebėti?
Čia tas pats, kas tualete sedėti ir stenėti
Jokios naudos, nieko gero...
Prisiklausei tada visokio melo...
Sudaužyti ką nors labai tu norėtum
Nė vieno žodžiais tu nepatikėtum
Po traumos tokios,
Galimybės jokios
Būti tuom kuom buvai,
Nes jau viskas kitaip
Pasikeitė mąstymas,
Tik štai tas pasakymas:
"Šizofrenija"...
Kas per komedija?
Nesirgai niekada,
Tik štai jau tada
Pasijutai tu ne vienas
Duchelis kiekvienas
Protą tau p**o
Ir iš viso:
Kam tu gimei?
Atsakyki į tai!
Lengviau numirti,
Nei šitą patirti...



Cia siaip jau tokia Hip-Hopo stiliaus kurinėlį kūriau... Na, aišku, niekam jis taip jau smarkiai nepatiko, bet iš mano Hip-Hopo stiliaus "nesąmoniu", šis man labiausiai patinka... Nežinau, ar dėl šio teksto, ar dėl muzikos, ar šiaip viską sudėjus kartu, bet jis man iki šiol neatsibosta... Čia lyg vidinis balsas kreiptųsi, lyg velnias žino kas čia man gavos... :-)

180

Re: sava kuryba...


Maištas


Jie sako man – svajot neverta,
Tau reikia vaikščioti žeme, skrajot nelemta...
Jie sako man – eik tiesiai tik, nesuk iš kelio,
O juk gražiausia ten, kur nėra jokio net takelio...

Jie sako man – žiūrėki kai eini po kojom,
O aš akis į dangų ir žvaigždes tuomet keliu...
Jie sako man – tau patylėti kartais būtų verta,
O aš kiek tik galiu širdim kaskart rėkiu...

Jie sako man – eik ten, kur vėjas tave neša,
O aš brendu giliausiom upėm ir jūrom prieš bangas plaukiu...
Jie sako man – klausykis visad ką protingi šneka,
O aš sakau – savo gyvenimo tiesas pati kuriu...

-------------------------------[/quote]

faina labai! smile