[ Uždaryta ] grazus pasakimai, istorijos

Aukštai...aukštai, ant balto debesies krašto tupėjo maža maža, lengva kaip pūkas snaigutė. Ji buvo be galo smalsi ir nuolatos klausinėjo Baltąjį Debesį. Norėjo sužinoti, kas, kaip ir kodėl. Debesis buvo labai kantrus. Jis mokėjo išklausyti visus. Sugebėjo išklausyti net Mažąją Snaigutę, kuri dienų dienas uždavinėdavo begales klausimų. O Baltasis Debesis ramiai su meile atsakinėjo.
Kartą Mažoji Snaigutė susimąstė:
- Keista ?..- tarė ji. Baltasis Debesis net neatsigręžė į ją.
- Na lyg ir suprantu?!- tęsė ji,- aukštai aukštai esantys žiburiai- tai mėnulio sesės žvaigždutės. O kas ten žemai?
Baltasis Debesis atsakė:
- Ateis laikas ir sužinosi.
Tačiau Mažoji buvo labai smalsi bei užsispyrusi, ir ji nusprendė keliauti pasižiūrėti, kas tie žiburiai. Debesis nenorėjo jos išleisti, nes žinojo, kas gali nutikti. Bet ji žinojo ir kitą dalyką, kad ji suteiks kažkam džiaugsmo. Jie atsisveikino ir Mažoji atsispyrusi nuo krašto leidosi nešama vėjo.
Ji keliavo į dešinę ir į kairę. Sūkurio pagauta pakildavo į viršų ir vėl leisdavosi žemyn. Leidžiantis žiburiai vis ryškėjo, tačiau, kol ji pasiekė stogų viršūnes, buvo užgesę visi, išskyrus vieną. Tas vienintelis nebuvo itin ryškus. Retkarčiais lyg ir prigesdavo (pasirodo, ten buvo mažutė žvakutė).
Mažoji Snaigutė pasiekė langą. Ir ką ji išvydo?!..
Prie lango sėdėjo maža mergytė. Ji buvo labai liūdna. Ji jautėsi vieniša ir niekieno nemylima. Jos skruostais riedėjo ašaros. Žvakės šviesoje jos nepaprastai spindėjo.
- Ji pastebėjo mane!..- staiga sušuko Mažoji Snaigutė,- ji pastebėjo mane!- džiaugėsi toliau.
Kol Mažoji krykštavo , mažytė mergaitė dingo. Tik staiga ji mergaitę pamatė lauke. Atrodo ir Mažąją pastebėjo? Mergaitė ištiesė savo margąją pirštinėlę ir Snaigutė nusileido. Liūdesio apimta mergaitė pasidalino savo skausmeliu. Mažoji Snaigutė įdėmiai klausėsi. Gal jis išmokė? O gal ji pati išmoko iš Baltojo Debesies? Kas žino?
- Kokia tu gera, Mažoji Snaigute ! Tu vienintelė sugebi mane išklausyti. Aš neturiu nė vieno draugo, kuris tai galėtų padaryti. Tik tu viena mano…Mažoji…! - mergaitė nusišypsojo ir Mažoji Snaigutė ištirpo. Tikiuosi iš laimės.
Baltasis Debesis, stebėdamas šį nuostabų susitikimą, pasipurtė ir žemėn pabiro begalės snaigių, kurios savo pūku apklojo žemę...

si istorija nutiko ne man bet..ja perskaicius gali patiketi kad meile yra kazkas nepaprasto tad skaitykit ir ivertinkit
Buvo išleistuvių vakaras, sale buvo triukšminga ir linksma. Grojo muzika, sukosi poros. Aš stovėjau ir galvojau: "o vis dėlto, kaip sunku palikti mokykla". Staiga pamačiau mergina. Ji stovėjo nugara i mane, bet aš mačiau kaip jos pečiai virpa. Man pasirodė, kad ji verkia ir aš... Neapsirikau. Paliečiau jos peti. Staiga ji atsisuko ir aš pamačiau jos giliai mėlynas akis pilnas ašarų. Aš pažinojau ja, tai buvo mergina iš kitos klases, taip pat abituriente, tačiau apie ja nieko nežinojau, išskyrus tai, kad ji draugavo su vaikinu vardu Andrius. Aš stovėjau ir nežinojau ką daryti, kaip nuraminti ja. Norėjau sužinoti jos ašarų priežastį, tačiau buvo nepatogu klausinėti. Apsirengusi ji buvo balta suknele, apsiavusi baltais batais. Jai turbūt mano tylėjimas įgriso, ji pažiūrėjo i mane ir vėl nusisuko, bet koki skausmą pamačiau jos akyse, kad nesusivaldžiau ir palietes jos petį paklausiau: "Ko tu verki? Kas tau? Juk šiandien tokia švente. Ar tave kas nuskriaudė? Ir tada ji pripuolė prie mano peties ir gailiai pravirko. Aš galvojau, kad taip verkia tik daug iškentėjęs žmogus." Gal aš galiu kuo nors padėti?"- paklausiau. Iš jos akių tekėjo ašaros. Paskui pakele akis i mane ir tarė: " Gerai, aš tau viska papasakosiu...Tik ar tu panorėsi viska išklausyti? Juk dviem žodžiais neišpasakosi." “Mano vardas Saule. Kai man buvo 15 metu, mes atvažiavom i šita miestą ir aš visai neturėjau draugų, vaikščiojau viena. Viena karta aš sėdėjau ant suoliuko ir skaičiau knyga. Staiga kažkas smarkiai trinktelėjo i peti. Aš pakeliau akis. Netoliese stovėjo berniukas ir rankose laike ragatkę. Man jis pasirodė piktas ir negeras, todėl aš nekreipiau i ji dėmesio ir skaičiau toliau. Jis pažiūrėjo i mane ir tarė: " O tu graži ir tavo akys gražios". " O kas daugiau?". "Na o dabar susipažinkime"- pasakė jis ir ištiesė ranka. Aš atsistojau ir nuėjau. Vakare, kai jau gulėjau lovoje, galvojau apie ta vaikina. Kažkoks keistas ir juokingas atrodė jis man. Paskui viska užmiršau ir po to įvykio aš išvažiavau pas seneli i kaimą. Grįžau visai prieš rugsėjo pirmąją. Einu i mokykla ir girdžiu, šaukia: "Saule!" Aš pagalvojau, kad man pasigirdo, nes draugu ir pažįstamų aš dar neturėjau. Staiga kažkas stvėrė man už rankos. Aš atsigręžiau, tai buvo jis... "Sveika, aš tavęs visur ieškojau". " Dėl ko?"-paklausiau. "Pažinčiai. Argi tu pamiršai? Mano vardas Andrius."- tarė jis ir ištiesė ranka. Aš norėjau parodyti, kad pykstu , bet neišėjo. Aš irgi ištiesiau ranka, jis paspaude ir tarė: "Aš patenkintas, o tu?". Aš nežinojau ką atsakyti, todėl tylėjau. "Tylėjimas- sutikimo ženklas"- pareiškė jis. Taip prasidėjo mūsų draugyste. Po pamoku jis manęs laukdavo ir namo eidavome kartu. Jis buvo geras, paprastas draugas. O drauges man tik pavydėdavo. Taip mes draugavome dvejus metus. Pernai baigėm 10-aja klase, nutarėme eiti i 11-ta, vėliau i institutą, jeigu ne... Na, bendriau viskas iš eiles. Artinosi Naujieji metai. Aš pradėjau jam jausti daugiau negu draugiškumą. Net ėmiau pavydėti jam, bet be reikalo. Jis liko ištikimas mūsų draugystei. Naujuosius nutarėme sutikti kartu, jis man pasiūlė ateiti pas ji... “Saule, aš turėjau tau kažką pasakyti labai svarbaus ir pasakysiu tau lygiai 12-ta valanda”. " O kas bus pas tave namuose?"-paklausiau aš. "Kaip kas? Tėvai, tačiau mes busime vieni, visai kitame kambaryje ir mums niekas netrukdys. Tu gi pažįsti mano tėvus?". "Taip, jie geri"- tariau aš. Naujus metus sutikome dviese, abu su Andriumi. Mano manymu, neteisus tie, kurie sako, kad kompanijoje linksmiau. Pas Andriu man buvo gera ir smagu. Kambaryje stovėjo eglute. Jis priėjo prie manęs ir tarė: "Tai dovana tau". " Man?"-Aš nustebau. " Mums abiem". -Pritarė jis. Laikas bėgo greitai. Laikrodžio rodykle artėjo prie dvyliktos valandos. Jis apkabino mane ir tarė: "Tau 17, o man 18 metu, bet man tai visiškai nesvarbu... Aš myliu tave". Aš stovėjau nežinodama ką daryti. " Kas tau, mieloji?". "Nieko, Andriau, nieko. Tu dabar lauki, kad aš tau atsakyčiau ta pati, tačiau aš pasakysiu tiesa, tu man labai patinki, Andriau, o kas apie meile... Ar tu bent karta girdėjai apie tikrąją meile?” -paklausiau aš. " Man tėtis pasakojo... Anksčiau, ten kur mes gyvenom, buvo ežeras, o jame įsikūrė dvi gulbes."… "Tu man norėjai pasakoti apie meile, o pasakoji apie gulbes." -nutraukiau ji ir nusijuokiau. "Tai visai nejuokinga, tai net liūdna. Paklausyk ir suprasi. Tos gulbes globojo žmones. Viena ryta kažkas pašovė gulbiną ir jis mirė. Likusi viena, gulbe ilgai buvo toje vietoje, kur žuvo gulbinas, paskui pakilo aukštyn i dangų ir padariusi mirties kilpa, suglaudė sparnus ir krito ant akmenų krūvos. Krisdama ji dar karta skaudžiai suklykė. Žmones, mate šia scena ,negalėjo sulaikyti ašarų... Supranti, žmones verkė, o dabar pati spręsk, ar tai buvo meile?". "Atleisk, Andriau!"-tariau aš. "Aš suprantu tai, bet atsakymą paskysiu vėliau. Tu neįsižeisi?" -paklausiau jo ir prisiglaudžiau prie peties. "Žinoma, ne"- tarė jis. Ta vakarą aš buvau pati laimingiausia. "Na" -pasakiau aš ir pravirkau. "Tu, aišku, nesuprasi mano ašarų..." O po Nauju metu mūsų draugyste dar labiau sustiprėjo. Mergaites man pavydėjo, sake jog esu pati laimingiausia pasaulyje. Tuo tikėjau, bet laime, deja, buvo neilga. Mes su Andriumi buvome vieno draugo vardadienyje ir grįžome vėlai. Prie durų sustojome. Jis stovėjo ir žiūrėjo i mane. Staiga paklausė: "Saule, galima tave pabučiuoti?". Aš stovėjau ir žiūrėjau. Jis apkabino mane ir karštai pabučiavo. Sekančią diena jo nebuvo mokykloje. Aš pradėjau nerimauti. Dar niekad nebuvo, kad jis nieko nepasakęs man, neateitu i mokykla. Aš nekantriai laukiau pamoku galo. Tuojau po pamoku nubėgau pas Andriu, duris atidarė mama. Pamačiau, kad jos akys raudonos nuo ašarų. Pamačiusi mane ji nusuko akis i šali. "Kas nors atsitiko Andriui?" - paklausiau aš. "Nieko, mergaite ,nieko. Gal viskas bus gerai. Jis ligoninėje.". "Ką?" - sušukau aš. "Vakare jis jautėsi gerai, o šiandien blogai..."- sušnibždėjo mama ir pravirko. Truputi nusiraminusi ji pasakė: "Pirmadieni ji rado gatvėje... Pas ji 5-kios žaizdos". "Kaip? Kada? Už ką ji taip? Ne! Ne! Tai netiesa... Nesąmonė! Jis turbūt be sąmonės, o jeigu?" -staiga blogai pagalvojau. " O, kokia aš kvaile. Ką aš galvoju? Ne, viskas bus gerai. Bet ką? Už ką jį taip?..." Nepastebėjau, kaip atsiradau namuose. Kritau i lova ir gulėjau beveik be sąmonės. Paskui išgirdau skambuti ir mamos žodžius: "Užeikite, prašau, ji namie". Kažkas pravėrė mano kambario duris. Aš atsikeliau ir pamačiau stovinčia Andriaus motina. Pabalusi kaip drobe ji laike durų rankeną. "Kas nors Andriui?" -paklausiau aš. "Jam blogai? Sakykit gi pagaliau". "Nusiramink, Saule, liaukis. Aš atėjau tavęs. Jam blogai, jis nori pamatyti tave". "Ne, ne..." -vėl sušukau. Neprisimenu kaip įpuoliau i palata. Jis gulėjo. Akys sublizgėjo kai pamate mane. "Saule, mieloji Saule..." -sušnibždėjo jis suskilusiomis lupomis. Aš negalėjau susilaikyti..."Neverk, kvailute. Štai, matai kaip viskas išėjo... Man beliko gyventi suskaičiuotos valandos, o gal ir minutes. Ir todėl aš noriu būti tik su tavimi...". "Ką tu kalbi? Nusiramink, tu nemirsi, tu gyvensi! Mes busime kaip visada... Kartu. Aš negaliu be tavęs. Kaip man tada be tavęs?". Jis tyliai klausėsi manęs ir bučiavo man delnus. "Saule, mieloji Saule, aš taip... Kad būtume visa laika!". Jam ant kaktos išsiveržė maži rasos lašeliai. "Saule, štai, paimk" -sukaupęs paskutines jėgas jis ištiesė man lapeli popieriaus. "Tai paskutinis mano laiškelis. Man neužteks laiko pasakyti tau viska". Mano kūnu prabėgo šiurpas ir išpylė prakaitas. "Andriau" –sušnibždėjau aš. "Tu gyvensi, gyvensi!". Sunkiai kvėpuodamas jis sušnibždėjo: "Brangioji Saule, pabučiuok mane... Pabučiuok mane... Karštai paskutini karta... Saule...!" Aš pasilenkiau bučiuoti, ašaros nesulaikomai riedėjo skruostais, dar karta pabučiavau i lupas ir tuo tarpu jis neteko sąmonės. "Kas? Už ką?" -klausinėjau aš nesusigaudydama. Mano skruostais dar labiau ėmė ristis ašaros. Staiga atėjo gydytojas, paėmė mane už rankos ir pradėjo vesti mane tolyn nuo Andriaus. "Išgelbėkit! Išgelbėkit ji!" -šaukiau aš ir staiga pamačiau, kaip Andrius miršta su šypsena veide. "Andriau!" -sušukau aš, bet jis jau nebegirdėjo mano balso… Amžinai užmerkė savo mėlynas akis, kurias aš taip mylėjau, bet ir netekau. Andriu laidojo po trijų dienu po jo mirties. Tas dienas aš vaikščiojau kaip ligone. Prieš pat laidotuves nuėjau i parduotuve ir nupirkau puokšte baltu vestuviniu geliu. Tai buvo paskutine dovana mano Andriui. Priėjau prie jo namo. Viduje buvo labai daug žmonių. Aš prasiveržiau pro juos ir priėjau prie karsto. Jis gulėjo lyg miegodamas. Man atrodė, kad jis tuoj atsikels ir pasakys: "Labas, Saule!". Kaip sapne aš priėjau prie karsto ir padėjau gėles. Staiga pamačiau jo motina. Ji stovėjo ir žiūrėjo i ji paklaikusiu žvilgsniu, žiūrėjo nenuleisdama akių, lyg norėdama visam laikui įsiminti jo veido bruožus. Jinai stovėjo išbalusi, akys išverktos, lupos kažką šnibždėjo. Plaukai per šias kelias dienas pasidabino baltai. Staiga užgrojo šiurpus laidotuvių maršas. Visi išėjo. Priekyje nešė gėles, vainikus, paskui... Paskui Andriaus karsta ėjau aš. Priešakyje mačiau tik karsta, kuri nešė klasiokai. Sustojo prie duobes, paskutines minutes ir aš niekados nebepamatysiu Andriaus... Paskui karsta ėmė leisti i duobe. "Palikit ji! Jis tuoj pabus..." -šaukiau aš. Mano žvilgsnis susitiko su motinos žvilgsniu. Ji žiūrėjo i mane ir kaip išprotėjusi puolė prie duobes. "Sūnau! Sūnau! Neišeik iš namu! Pasilik su mumis!". Ji ištiesė rankas i ji lyg norėdama pakelti ji iš karsto, su kuriomis ji Andriu augino, nešiojo, supo dar visai maža. O dabar... Dabar siaubas, jis guli karste. Prie jos priėjo vyriškis ir paėmė ja už ranku. Aš ji pažinau, tai buvo jo tėvas. Jis vedė, o ji šaukė lyg kiek galėdama. Nuo jos riksmo vos neplyšo širdis. Aš puoliau prie duobes, bet mane atitraukė. Vietoj duobes, i kuria įleido mano Andriu, liko tik mažas kauburėlis smėlio, o ant viršaus padėtos mano gėlės. Visi pamažu išsiskirstė. Negalėjau pagalvoti, kad daugiau niekada nebepamatysiu jo... Ir tada prisiminiau jo laišką. "Bet tu ji perskaityk pats, nes man labai sunku...". " Mieloji, brangioji Saule! Tu žinai kaip aš tave myliu. Tu mano gyvenimo žaizdele. Man labai sunku mirti, nes aš žinau, kad TU... TU, Saule, myli mane. Mieloji Saule, aš prašau tavęs, vardan mūsų draugystes, buk rami. Man atrodo, tu, Saule, mano prašymą išpildysi. Kaip aš norėčiau visa laika būti šalia tavęs, bet, deja, deja tu supranti... Tik tu neverk, negalvok apie nieką. Mano mintys bus su tavimi iki paskutines valandos. Galvok apie mane, kaip galvojai apie gyva, sunku... oi sunku tave palikti, Saule, žinant, kad tu gyveni ir myli mane. Jeigu aš galėčiau gyventi! Och jeigu...! Baigiu rašyti, nes jaučiu, artinasi ta paskutine gyvenimo valanda. Nepamiršk Saule mano mėlynų akių, kurios tave taip mylėjo... Ir dar nepamiršk legendos apie gulbes. Lik sveika, mieloji Saule. Prisimink mane, Tavo Andrius.” Aš tylėjau, padaviau laišką, vos sulaikydamas ašaras. Dabar aš supratau kas yra meile. Ir štai, išleistuvių vakaras, o jo nėra... Nėra kartu su ja. Staiga ji pakele akis, pilnas ašarų. Jos mėlynos akys buvo užtvindytos skausmu, ji pagriebė laišką ir išlėkė i lauka. Aš puoliau vytis. Kai išbėgau, ji jau buvo už kampo... Ir staiga... Aš išgirdau čaižu stabdžiu cypimą. Kai pribėgau prie kampo, pamačiau šiurpu vaizdą: Saule gulėjo po mašinos ratais, kaip paukštis balta suknele, kuri primine gulbe. Rankoje ji laike lapeli... Tai laiškas. Staiga atsimerkė akys ir ji sušnibždėjo: "Štai, aš su tavimi visados busiu, Andriau". Subėgo žmones, atvažiavo greitoji pagalba. Gydytojas apžiūrėjo mergaite ir tarė: "Staigi mirtis". Ir dar šitoji baltoji gulbe žuvo pačiame žydėjime, staiga nuvyto jos besiskleidžiantis pumpuras. Aš vėl pažvelgiau i Saule. Ji gulėjo pasruvusi kraujuose, o pro šypsenos pravertas lupas matėsi baltučiai dantys. Rankoje kietai suspaudusi ji laike laišką. Aš dar karta perskaičiau ta eilute, kuri labiausiai matėsi: "...Nepamiršk legendos apie gulbes. Lik sveika, mieloji Saule! Prisimink mane, Tavo Andrius.” Tegul niekados neišblės Saulės ir Andriaus meilė!

2006 m. kovo 23 d.

9класс

Когда я сидел там, в классе Английского языка, я смотрел на девушку, сидевшую впереди.
Она была для меня так называемым "лучшим другом"
Я долго смотрел на нее, на ее шелковистые волосы, и так хотел, чтобы она была моей.
Но она не замечала моей любви, и я знал это. После урока, она подошла ко мне и попросила
конспекты лекций, что пропустила за день до этого. Я отдал их ей.
Она сказала "спасибо", и поцеловала меня в щечку.
Я хотел ей сказать, что я хочу, чтобы она знала, что я не хочу быть просто друзьями.
Я люблю ее, но я так стесняюсь, и я не знаю почему.

10 класс

Телефонный звонок. На другом конце провода - она.
Она в слезах, между всхлипываниями я слышу, что ее любовь разбила ей сердце. Она
просит прийти, потому что не хочет оставаться одна, и я пришел. Когда я сидел на
диване около нее, я смотрел в ее красивые глаза, желая, чтобы она была моей. После
двух часов просмотра фильма и трех пачек чипсов, она решила лечь спать. Она глянула
на меня, сказала "спасибо" и поцеловала меня в щечку.
Я хотел ей сказать, что я хочу, чтобы она знала, что я не хочу быть просто друзьями.
Я люблю ее, но я так стесняюсь, и я не знаю почему.

Похороны

Годы пролетели, Я смотрел вниз на гроб, в нем лежала девушка, которая всегда была
моим лучшим другом. Они читали дневник, который она вела все годы своей школьной
жизни.
Вот что там было написано:
"Я смотрела на него, желая, чтобы он был моим, но он не замечает моей любви, и я
знаю это. Я хотела сказать ему, что я хочу, чтобы он знал, что я не хочу быть просто
друзьями. Я люблю его, но я так стесняюсь и не знаю почему.
Я бы так хотела, чтобы он сказал мне, что любит меня!!!"
для счастья одному из них всего лишь надо было сказать три слова...

Pasiūlymai ką daryti paskutinę gyvenimo dieną. Nežinai kada bus ta paskutinė diena? Tuomet daryk tai šiandien. LIFE IS NOW
Paleisti visus gyvūnus iš zoologijos sodo. Veikti ne vienam, naktį. Turėti su savimi visokių įrankių : pjūklų, kūjų, grąžtų ir pan. Kai įsibrausite pradėkite laužyti užtvaras ir narvus. Pirmiausia paleiskite didelius ir neplėšrius gyvūnus : begemotą, žirafą, antilopę ir kitus. Dėl pasekmių nesijaudink. Juk tai paskutinė tavo gyvenimo diena. O jei koks nors tigras suvalgys prižiūrėtoja tai jau pats kaltas. Gyvūnai yra gimę būti laisvi, laisvi jie tegu ir gyvena. Tigras, uždarytas narve, nėra tikras tigras. Jis negyvena jam skirto gyvenimo. Žiūrėti į tigrą uždarytą narve yra tas pats kaip uostyti popierinę rožę.
Išsirinkti kokį nors įžymų žmogų ir tėkšti jam tortą į veidą kur nors viešumoje. O paskui ...bėgti. Tas žmogus to turi būti vertas. Juo gali būti, kad ir apsivogęs politikas.
Nuogam išbėgti per futbolo rungtynes į aikštę ir bėgti nuo apsauginių.
Išmokti pasakyti "aš tave myliu" visomis pasaulio kalbomis ir visa tai pasakyti žmogui kurį myli.
Išmesti visus savo daiktus pro langą.
Pilti vandenį žmonėms ant galvų ir rėkti: Lyja!
Jei tavo svajonių mergina tau nepriklauso pasakyk jai, kad ją myli. Visai nesvarbu, kad ji jau turi vaikiną arba yra ištekėjusi. Kitos progos gali ir nebūti.
Atsistoti vidurį gatvės ir groti būgnais, smuiku, gitara arba tiesiog dainuoti. Tegu žmonės žiūri.
Išeidamas iš zoologijos sodo, bėkite prie mašinos ir garsiai rėkite: „Gelbėkitės kas galit, jie visi laisvi!“.
Pasiimdamas pinigus iš bankomato, garsiai šaukite: „Bingo! Aš laimėjau! Aš laimėjau! Jau trečią kartą!“.
Reikalaukite, kad bendradarbiai ir viršininkas į jus kreiptųsi tik mokyklos laikų pravarde.
Prieš penkias dienas praneškite draugams, kad negalite atvykti į jų rengiamą vakarėlį, nes neturite nuotaikos.
Jei jus pakvies į pirtį mandagiai atsiprašykite pasakydami, kad negalite eiti, nes nemokate plaukti.
Savo darbo vietą uždenkite tinkleliu nuo moskitų. Visą dieną grokite džiunglių garsų kasetę
Reguliariai eikite į poezijos vakarus ir kiekvieną kartą garsiai paklauskite, kodėl eilės nesirimuoja.
Būdamas operoje, garsiai dainuokite kartu su atlikėjais.
Kuo dažniau klauskite žmonių, kokios jie lyties, o gavęs atsakymą imkite isteriškai juoktis
Kai tik kur nors einate, šuoliuokite, o ne eikite žingsniu.
Rašydami laiškus, nenaudokite jokių skyrybos ženklų.
Pasistatykite šiukšlių dėžę ant savo darbo stalo ir ant jos parašykite: „Ateinantys laiškai ir dokumentai“.
Kiekvieną kartą, kai ofise jūsų paprašo ką nors atlikti, paklauskite, ar jie norėtų dar ir keptų bulvyčių.
Pietų pertraukos metu atsisėskite savo mašinoje, užsidėkite nuo saulės akinius ir nukreipkite plaukų džiovintuvą į pravažiuojančius automobilius. Stebėkite, ar jie sulėtina greitį, važiuodami pro jus.
Pasakyk, kad myli jei dėl kažkokių priežasčių nesakei.