Na, šitas klausimas yra vienas iš tų, į kuriuos niekad nebus atsakyta... Gal ir gerai: kai yra aiškus atsakymas (pvz kiek bus dukart du), tuomet nėra laisvės rinktis, negali būti klausimo "ar sutinki, kad dukart du yra keturi?", viskas aišku ir nediskutuotina (bent jau tarp pragmatikų).
O čia kiekvienas gali turėti savo supratimą ir niekas jo neužginčys, nes beprasmiška ginčytis dėl to, ko niekas iš tiesų nežino.
Gal Augustinas buvo teisus ir visa žemiškoji istorija tėra "judantis žmogiškųjų piktybių paveikslas", neturintis jokios transcendentinės prasmės, gal gnostikai manė teisingai ir visas šitas spektaklis tėra Blogio ir Gėrio kova, kuri galiausiai baigsis Gėrio ir tobulųjų sielų naudai, gal dar kažkuris neklydo teigdamas, kad vienintelė žemiško gyvenimo prasmė yra išganymo vertų sielų atrinkimas, kas reiškia, kad visi likę Žemės gyventojai tėra vaikščiojantys mirusieji. O gal visi tie žmonės buvo gerokai padauginę, kai skelbė šitas savo tiesas...
Galvoju, kad tobulėjimo sąvoka išsigimė ir jis dabar daugiausia suprantamas kaip technikos ir panašaus pobūdžio dalykėlių progresas, nes tai neva žmogaus proto galimybių įrodymas, bet realiai visas tas civilizuotumas tik skurdina dvasią ir gimdo milijonus mulkių pragmatikų. Todėl aš už dvasinį tobulėjimą, kiek jį dar pajėgia suvokti mūsų visokio šlamšto prikimštas protas, o mokslo pažanga dėl manęs gali eiti namo. Vis viena joks mokslas negali įrodyti, kad toks dalykas kaip pasaulis apskritai egzistuoja...
