[ Closed ] Gyvunu zudymas kailiams,eksperimentams ir kitoms zmoniu pramogoms. - ka apie tai manot? (Page 1 of 2)

Ar auginti gyvūnus kailiams narvuose yra humaniška?

Ne. Kailių gamintojai „sutaupo” gyvūnų gerbūvio sąskaita. Žvėreliai, auginami kailių „fermose” (audinės, lapės, sabalai, šinšilos), įkalinami mažuose metaliniuose narvuose, kur jokia natūrali veikla neįmanoma – infekcijos, liguista psichika, hormonai čia yra kasdienybė. Kailinių kūrėjai bandydami išgauti specifinę kailio spalvą visiškai suluošina gyvūnus: deformuojasi jų kūnas ir organai, dar labiau žalojama nervų sistema.Iki šiol nėra jokių įstatymų reglamentuojančių kailinių žvėrelių augimo, saugojimo ar žudymo sąlygų.
Ar žmonėms reikalingi kailiai?

Yra daugybė kailio alternatyvų. Pataikavimas mados užgaidoms žudant gyvūnus, sumenkina gyvybės, taip pat ir mūsų pačių, vertę.
Ar kailis nelaikomas natūraliu gamtos šaltiniu?

Gyvūnų veisimas ir auginimas kailiams nėra natūralus.
Tai, kad kailiniams naudojami pagautų ligotų gyvūnų kailiai yra mitas. Visų pirma neužtektų jų kiekio, visų antra – gamtoje ligoto gyvūno kailis neatitinka kailinių reikalavimų. Gaunasi taip, kad išgaudomi sveiki gyvūnai, o ligoti paliekami – dar labiau sutrikdoma natūrali atranka, nyksta gyvūnų rūšys.
Tyrimas, atskleidęs negimusių, ar ką tik gimusių ėriukų žudymą dėl jų kailio.

Jungtinių Tautų Humaniškos visuomenės organizacija paskelbė metus laiko trukusio tarptautinio tyrimo rezultatus, atskleidžiančius žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus, susijusius su Persų ėriuko ar, kitaip vadinamo, karakulio kailio gamyba. Šis kailis yra pagaminamas nužudant nėščią karakulio avį ir nudiriant kailį negimusiam ar ką tik gimusiam karakulio ėriukui. Embrioninis ėriuko kailis yra banguotas, lengvas, plonas, panašus į suglamžytą velvetą. Naujagimių ėriukų kailis yra labai garbanotas ir žvilgantis. Embrioninis ėriuko kailis yra labiausiai vertinamas ir brangiausiai parduodamas kailių prekiautojų. Kailių industrijos atstovai skelbia, kad kailis yra antrinis, mėsai auginamo gyvūno produktas, arba, kad vaisius yra pašalinamas iš negyvos avies kūno, patyrusio savaiminį abortą, tačiau surinktos vaizdajuostės skelbia ką kitą. Įrodyta, kad šie gyvūnai Uzbekistane yra auginami ir žudomi vien tam, kad būtų aprūpinta Europos ir JT kailių rinka.

„Aš buvau nuvežtas į fermą šalia Bukharos, Uzbekistane, kur laikoma virš 10,000 karakulinių avių” - pasakoja atliekamo tyrimo viceprezidentas. „Čia tapau absoliutaus abejingumo gyvūnų kančioms liudininku, mačiau, kokias nehumaniškais metodais yra nužudomos ir nudiriamos besilaukiančios avys ir jų naujagimiai. Šie gyvūnai buvo nužudyti ne dėl maisto, bet dėl mados."
Pagrindiniai tyrimo duomenys:

    * Kasmet dėl kailių nužudoma maždaug nuo 4 iki 5 milijonų karakulinių ėriukų. Į šios mados aukų sąrašą įtraukiant ir nėščias avis (jos paskerdžiamos pagimdžiusios tris ar penkis ėriukus) mirčių skaičius būtų daug didesnis.
    * Pagrindiniai karakulinio kailio gamintojai yra Uzbekistanas (čia pirmiausiai atsirado šis verslas), Afganistanas, Kazachstanas, Namibija, Pietų Afrika ir kitos centrinės Azijos tautos. Pagrindiniai karakulinio kailio vartotojai yra Prancūzija, Italija, Vokietija, Skandinavijos šalys ir JAV. Šio kailio importo statistika yra paviršutiniška, bet manoma, kad kailių verslo atstovai kasmet importuoja vieno milijono kailių vertės karakulinio kailio produkcijos.
    * Karakulio kailis plačiai naudojamas ne tik kailinių gamybai. Jie jau vartojami batų, suknelių megztinių, kelnių ir pan. gamyboje.
    * Embrioninis ėriuko kailis dėl jo švytinčio blizgesio apibūdinamas kaip šilkas. Yra apskaičiuotas net kailio ypatybių laipsniškumas, priklausantis nuo skirtingos ėriuko išsivystymo stadijos. Pvz. embriono kailis 15 dienų iki jo natūralaus gimimo yra gražesnis ir lengvesnis negu embriono išimto kelias dienas iki natūralaus gimimo.
    * Dėl to kad negimusių ar ką tik gimusių ėriukų kailis yra labai mažas, daugybė gyvūnų turi mirti norint pasiūti vieną apdarą. Suskaičiuota, kad vienam karakuliniam puspalčiui reikia iki 30 kailių.

Medžioklė
Žmogų nušauti lengviau, nes visada yra už ką
Medžioklė

Andrejus Gaidamavičius, laikraščio „Žalioji Lietuva“ redaktorius

„Žmogų nušauti lengviau negu žvėrį, nes visada yra už ką“, - tai vieno rusų eksmedžiotojo, gero vilkų žinovo, žodžiai. Kuomet prasideda medžiotojų ir nemedžiotojų diskusija, jos baigtis prilygsta religinio pobūdžio konfliktui. Šešerius metus ieškojau atsakymo, kas tai – tradicija ar nusikaltimas. Ir pagaliau atsakymas toks: šiuolaikinė medžioklė – tai tradicija, virtusi nusikaltimu.

Tiktai badas pateisina bet kokį maistą, nes bado mirtis pati baisiausia. Naujuosius medžiotojus galima būtų išteisinti tik tuo atveju, jei jie suvalgytų viską, ką sumedžioja. Deja, geriausiu atveju tik paragauja. Gamtoje nėra kito tokio padaro, kuris sąmoningai žudytų ne dėl maisto. Medžioja tiktai vilkai, lūšys, lapės, vanagai... Žmonės jau seniai nebemedžioja, o tiesiog šaltakraujiškai žudo. Turtai, kurių žmonės negali turėti, paimami per prievartą. Tai vadinama karu. Po kiekvieno karo prieš gamtą (dėl įpročio vis dar vadinamo medžiokle), kaip ir po bet kokio kito karo, pasiimami „trofėjai“ – ragai, kailis, plunksnos... Medžioklės istorijoje šis kruvinas amatas tik visai neseniai prilygintas žygdarbiui, nes pati trofėjaus sąvoka lotynų kalboje reiškia pergalės paminklą. Pergalės prieš neginkluotus ir prieš žmogų nusikaltusius tik tuo, kad jie gyvena ne mums, o sau. Čia ne karo imitacija – čia tikri ginklai ir tikra, prieš gamtą nukreipta, 40 tūkstančių vyrų armija, t.y. 10 kartų didesnė nei šiuo metu Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių šauktinių armija. Taigi tebevyksta nepaskelbtas karas prieš gamtą dešimt kartų didesnėmis pajėgomis nei prieš bet kokį kitą priešą. Ar šis karas galėtų nevykti?

Visuomenė atsakytų „taip“. Bet ji sako tai per tyliai. Kai kuriose valstybėse medžioklės tradicija garsiai įvardijama atavizmu. Mes nebenorime iš savo protėvių paveldėti visko, pavyzdžiui, uodegų. Žmonija milijonus metų naudojosi žudymo teise, nes kartais neturėdavo kito pasirinkimo. Šiandien pasirinkimo spektras toks platus, kad „žudyti ar nežudyti“ tebėra tik moralės klausimas. Didžioji Britanija 2004 metų lapkričio 18 dieną uždraudė šimtmečius tradicine laikyta lapių medžioklę. Nežiūrint į tai, kad tą dieną prie Parlamento susirinko 10 tūkstančių protestuojančių medžiotojų, nemedžiotojų visuomenė buvo stipresnė. Visoje Europos Sąjungoje toliau smarkiai griežtinama laukinių gyvūnų medžioklė, mažinamas medžiojamų rūšių skaičius. XXI amžius taps žinomas, kaip išsivadavimo nuo šios išsigimusios tradicijos laikmetis. Tik nežinia, dėl kurios priežasties – ar dėl nemedžiotojų visuomenės pasipriešinimo, ar dėl to, kad nebeliks ką medžioti...

Gyvūnų žudymo atžvilgiu nėra skirtumo ar tai daro medžiotojas, ar brakonierius. Legali kulka kelia tokį patį skausmą kaip ir nelegali. Juolab, kad medžiotojų ir brakonierių galvos po ta pačia kepure slepiasi. Tai rodo faktas, jog vadinamųjų brakonierių laimikiai yra didesni negu oficialių medžiotojų. Prieš kelis metus Lietuvos Seimas priėmė nuostatą, kad laukiniai gyvūnai yra valstybės nuosavybė. Medžiotojai mano, kad valstybė jiems suteikė teisę žudyti jai priklausančius gyvūnus. Tačiau valstybė – tai ne valdžia, o mes visi. Ir jeigu medžioklės klausimu būtų surengtas referendumas, net neabejoju, kad valdžia jį pralaimėtų.

Jei medžioklės galima atsisakyti kaip pramogos arba tradicijos, tai ar galime jos išvengti kaip gyvūnų reguliavimo priemonės? Čia jums medžiotojai papiltų dar vieną demagogijos pliūpsnį, tačiau ciniškiausiai skamba teiginys, jog be medžiotojų išnyktų ir medžiojamieji gyvūnai. Be vilkų ir kitų plėšrūnų – tikrai išnyktų, bet tik ne dėl žmonių. Šiandien medžiotojai taip „sureguliavo“ žvėrių skaičių, kad sutikti miške žvėrį tapo labai neįprastu dalyku, nors oficialiai teigiama, kad medžiojamųjų gyvūnų, kaip, beje, ir miškų, tik daugėja. Tačiau kaip besistengtų valdininkai, visuomenė labiau linkusi patikėti savo akimis, ne skaičiais.

Kaip biologas atsakingai teigiu, kad nėra jokios ekologinės būtinybės dirbtinai reguliuoti medžiojamųjų žvėrių skaičių. Pakanka tik gamtoje išlaikyti pusiausvyrą, aukų ir plėšrūnų santykį. Lietuvos gamta vis dar turi pakankamai potencialo atsikurti pati, galima tik sugražinti vieną kitą išnykusią rūšių. Pavyzdžiui, ruduosius lokius, kurių turi visos kaimyninės šalys, ir lūšis, kurių Lietuvoje egzistuoja tik latviškoji populiacija. Prieš tai dar reikia sutramdyti plynus miško kirtimus, pakeičiant juos neplynais ir sureguliuoti turizmo srautus. Jeigu tarp dviejų valstybės pasipelnymo šaltinių galima būtų pasirinkti mažesnę blogybę, aš rinkčiausi, pvz. beveik nekertamą Labanoro girią, pilną nemedžiojamų ir todėl nebaikščių žvėrių. Gyvūnų stebėjimo organizavimas ir pažintinio turizmo infrastruktūra taptų kur kas pelningesniu verslu, kuris kompensuotų visas kitas gamtos išteklių naudojimo rūšis.

Pačių gyvūnų labui reikėtų įsteigti Laukinių gyvūnų kontrolės ir apsaugos tarnybą, kurioje dirbtų visuomeninkai. Šios tarnybos darbuotojai vieninteliai turėtų teisę gaudyti ir reikalui esant, nušauti gyvūną, saugotų fauną nuo bet kokio nelegalaus jos paėmimo iš gamtos, darytų laukinių žvėrių padarytų nuostolių įvertinimą, mokytų visuomenę elgesio su gyvūnais taisyklių ir t.t.

Laukinė gyvūnija visada liks gamtos, o ne valstybės nuosavybe, nesvarbu, ką į įstatymus įrašytų Seimo nariai, kadangi įstatymai kuriami žmonėms, o ne gyvūnams. Gamta turi savo įstatymus, kurių žmogus, būdamas gamtos dalimi, taip pat privalo laikytis. Medžioklė panaši į religiją, bet niekada ne per vėlu atsiversti į nemedžiotojų tikėjimą. Tie, kas numeta ginklą nusipelno didesnės pagarbos nei tie, kurie niekada jo nepakėlė. Pabaigai noriu pacituoti dar vieno eksmedžiotojo Jono Taugino žodžius. 1975 metais parašytą ir dar niekur nepublikuotą rašinį, kuriame aprašoma jaudinanti vilkų medžioklė, jis taip užbaigia: „Dažnai prisimenu šią medžioklę. Prisimenu ir mirštančio žvėries akis. Jos rodos klausė: „Už ką?“.

Zoologijos sodai, cirkai
Apie cirkus
Zoologijos sodai, cirkai

Cirko mechanizmas nuo pat gyvūno įkalinimo iki pasirodymo arenoje yra pripildytas kančios.

Cirko gyvūnai yra visiškai atplėšti nuo natūralių gyvenimo sąlygų. Didžiąją dalį laiko (nuo 70 iki 99%) jie praleidžia keliaudami ankštuose narvuose, surakinti grandinėmis. Jiems neužtikrinama nei tinkama temperatūra, nei teisinga mityba. Cirkai visiškai neatsižvelgia į gyvūnų rūšies ypatumus, pavyzdžiui, šimpanzės, kurioms reikalinga bendruomenė, dažniausiai būna vienos. Tokios sąlygos žaloja gyvūno sveikatą ir psichiką. Nepasitenkinimą tokia būtimi gyvūnai išreiškia vos tik pasitaikius progai: cirko istorijoje gausu gyvūnų maištų atvejų, kurie baigėsi tragiškai.

Dresiravimo metodai neviešinami, nes cirkai tokiu atveju paprasčiausiai bankrutuotų. Gyvūnas natūraliai niekada neatlikinėtų mums visiems žinomų triukų, jei nebūtų dienų dienas kankintas įvairiais būdais, išugdančiais refleksus.

Daugelyje šalių cirkas vertinamas kaip primityvi pramoga. Vesdami vaikus į cirką jūs rodote jiems išnaudojamus suluošintus gyvūnus: tai galima prilyginti pasityčiojimui iš psichiškai neįgalių žmonių. Eikite tik į tuos cirkus, kuriuose nėra gyvūnų. Jei norite, kad jūsų vaikai daugiau žinotų apie gamtą, praleiskite kuo daugiau laiko gamtoje: paukščių, vabzdžių stebėjimas suteiks daug daugiau žinių ir emocijų nei bukas ir žiaurus cirko numeris.

    * Penki mitai apie cirką (informacija iš Lietuvos gyvūnų globos draugijos interneto svetainės)

Apie zoologijos sodus

Zoologijos sodai yra dar vienas žmogaus kišimosi į natūralų gyvūno gyvenimą pavyzdys. Zoo-sodai būna įvairūs: vieni dideli, primenantys parkus, kiti maži, su daugybe ankštų narvų, vienuose sąlygos pakenčiamos, kituose – apgailėtinos. Tačiau esmė lieka ta pati – gyvūnai čia laikomi žiūrovų pramogai ir daugybė jų teisių yra pažeidžiama. Paukščiams įvairiais būdais žalojami sparnai, kad jie neišskristų, vandens gyvūnams dažnai tenka tenkintis nenatūraliu vandeniu, bendruomeniniai gyvūnai auginami po vieną arba poromis, plėšrūnai netenka galimybės medžioti ir daug judėti.

Tokie laisvės suvaržymai sukelia rimtus psichinius sutrikimus. Jei būtumėte psichoterapeutas, iškart pastebėtumėte tokius simptomus kaip liguistas lingavimas, galvos sukiojimas, vaikščiojimais ratais.

Tai, kad zoologijos sodas yra puiki vieta pažinti gamtą ir lavintis vaikams tėra dar vienas komercinis triukas. Retas lankytojas skaito gyvūnų aprašymus prie narvų ar akvariumų ir palieka zoologijos sodą sužinojęs kažką naudingo ar svarbaus. Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę bet kuriam žmogui gauti daug įdomios informacijos apie vieną ar kitą gyvūnų rūšį.

Dar vienas melas yra tai, kad zoologijos sodai rūpinasi nykstančių gyvūnų rūšių išsaugojimu. Dažniausiai čia rasite pačius populiariausius gyvūnus. Komerciniu atžvilgiu būtų pragaištinga demonstruoti retas ir visuomenei neįdomias gyvūnų rūšis.

Puikų nenormalaus zoologijos sodo pavyzdį galite rasti čia pat Lietuvoje. Kauno zoologijos sodo gyventojai gali kelti tik gailestį sveiko proto žmogui. Pasak Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininko Beno Noreikio, jis neatitinka Europos standartų. Sodo darbuotojai didžiuojasi mainais gaunantys vis naujų gyventojų, tik va gražuolė žirafa sulapnojusi kelis metrus lyno, kuriuo buvo rišamas pašaras, nugaišo…

Prekyba gyvūnais

Pasak Lietuvos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo skyriaus vyriausiosios veterinarijos gydytojos inspektorės Aldonos Skėraitytės, zooparduotuvėse gyvūnai laikomi netinkamomis sąlygomis. Šuniukams ir kačiukams stiklo dėžės tikrai nėra patogios. Dabar madingi itin šoklūs šinšilai laikomi ankštuose narveliuose. Ropliams nėra kur pasislėpti nuo kiaurą dieną plieskiančių lempų, varliagyviai visą dieną plūduriuoja vandenyje. O potencialiems pirkėjams suokiama, kad parduodamas gyvūnas nereiklus, jam nereikia daug vietos - taip tęsiama kankinimų grandinė.

(Ištrauka iš žurnalo „Ieva” straipsnio „Aš viską jaučiu”)nebukit abejingi...padekit bejegiams gyvuneliams

Bandymai
Mūsų labui
Bandymai

Dėl eksperimentų su gyvūnais progresuoja mokslas — atrasti antibiotikai, anestetikai, įvairios vakcinos, insulinas, inkstų dializė, transplantuojami organai, gydoma leukemija. Nuo XVII amžiaus iki šiol vis didesniais mastais daroma vivisekcija (operuojami gyvi bandomieji gyvūnai) nepuošia žmonijos. Amoralu siekti naudos kito sąskaita. Dėl mūsų milijonai gyvūnų kasdien kenčia ir miršta mokslinėse laboratorijose. Jie nuodijami, šaldomi, deginami, marinami badu, krečiami elektra, pratinami prie narkotikų, susargdinami vėžiu, diabetu, sifiliu, AIDS. Dėl mūsų jie negailestingai mėsinėjami: išpjaunamos ar užsiuvamos akys, pažeidžiamos smegenys. Karo pramonės laboratorijose su gyvūnais išbandomos nuodingosios dujos, ciano junginiai, kulkos, sprogmenys. Rusijos kosmoso agentūrose įgyvendinant „Kosmos“ ir „Bion“ programas, beždžionėms į smegenis įmontuojami elektrodai, o į akis — davikliai, nupjaunamos uodegos, kad galėtų sėdėti „Bion“ kėdėse. Jos kelias savaites išbūna pririštos prie kėdžių per skrydį į kosmosą. Rusų ir amerikiečių kosmoso agentūros tikisi, kad gyvūnai padės ištirti nesvarumo padarinius žmogui. Tačiau jei į nesvarumą skirtingai reaguoja vyrai ir moterys, tai kokia nauda iš kitokios fiziologijos beždžionių?

Su gyvūnais išbandomas medikamentų, higienos ir kosmetikos priemonių, statybinių bei pramoninių medžiagų toksiškumas. Triušiams į akis lašinami vaistai juos apakina, šokoladiniai batonėliai suėsdina dantis. Kita vertus, net procedūros, anksčiau laikytos švelniomis, dabar pripažintos keliančiomis gyvūnams stresą. Ar gyva auka būtina? Dėl fiziologinių, anatominių, metabolinių procesų skirtumo su gyvūnais išbandyti vaistai nėra 100 proc. nekenksmingi žmogui. Apie 150 preparatų, daugybę kartų išbandytų su gyvūnais ir įdiegtų į masinę gamybą, vėliau buvo pripažinti netinkamais ar net pavojingais. Tarkim, Europos rinkoje buvo pardavinėjamas nėščiosioms skirtas raminamasis preparatas „Talidomid“ — po kurio laiko gimė 10 tūkst. apsigimusių kūdikių.

Kiaulės gali tapti idealiomis donorėmis, nes jų organai beveik kaip žmogaus. Po pirmojo inksto persodinimo 1950 metais transplantacija tapo rutina. Vis dėlto tūkstančiai žmonių nesulaukia tinkamo organo ir miršta. Šias problemas gali padėti išspręsti gyvūnų organai. Dar 1964 metais JAV 15 žmonių buvo persodintas šimpanzių ar babuinų inkstas, avies ar kiaulės širdis. Visos šios operacijos su nemodifikuotais gyvūnų organais buvo nesėkmingos. Modernioji genetika suteikia galimybę modifikuoti gyvūnų organus — dabar sėkmingai naudojamos gyvūnų ląstelės, ragenos, hormonai. Tačiau problema gali tapti naujų mikrobų perkėlimas į žmogaus organizmą. Nauji virusai gali papildyti ir taip gausų virusų bagažą.

Šiuolaikinis mokslas vietoj gyvų aukų leidžia naudoti ląsteles, audinius, organus. Pasaulyje aktyvėja organizacija „Grožis be žiaurumo”, reklamuojanti kosmetiką, higienos priemones, kurios pagamintos be bandymų su gyvūnais. Ant jų užrašyta „Neišbandyta su gyvūnais” arba pavaizduotas triušis apskritime.
Mokslo sadistai

Medicinos mokslo reikmėms auginamos pelės. Akių specialistai miklina rankas operuodami kiaulės akis. Varlės refleksai tiriami nutraukiant nugaros smegenis. Gal kito kelio nėra — juk studentai turi kažkaip praktikuotis, kad vėliau galėtų mus mėsinėti? Tik klausimas, ar humaniškai tai daroma.

Rusijoje studentai laboratoriniams darbams gaudo šunis, grūda juos į maišus, nutrenkia elektra ir preparuoja. Kai pratybos su gyvūnais tampa kasdienybe, nenuostabu, kad ilgainiui tampi abejingas gyvybei — gyvūnus imi vertinti kaip vienkartinius instrumentus. Ir tai palieka pėdsakų gydytojų ar mokslininkų psichikoje. Chirurgų cinizmas jau tapo šios profesijos skiriamuoju bruožu. Anglai Julietas Gellatelly ir Tony Wardle’as savo knygoje „The Silent Ark“ aprašė psichologinius mokslininkų, eksperimentuojančių su gyvūnais, tipus. Vieni iš jų — mokslo psichopatai, genami beprotiško smalsumo ir atradimų troškulio. Jiems gyvūnai tėra instrumentai, nejaučiantys skausmo. Kiti — sadistai, besimėgaujantys gyvūnų kančiomis, valdžia silpnesniems, realizuojantys žiaurias fantazijas. Tokie viešai kalba, kad gyvūnus aukoja dėl kilnių žmonijos gelbėjimo tikslų. Karo metais tokie greitai pamiršta humanizmą ir imasi įdomesnio tyrimų objekto — žmogaus. Gyvūno ir žmogaus gyvybės vertės supratimo riba labai plonytė. Dar Pitagoras teigė, kad tam, kuris šaltakraujiškai nužudo gyvūną, nesunku užmušti ir žmogų. Beje, daugelis nusikaltėlių sadistų vaikystėje buvo nukankinę ne vieną katę.

Alkoholinių gėrimų gamyba

Tam tikri alkoholiniai gėrimai, tokie kaip vynas ir alus, paruošimo procese paprastai būna išvalomi tam, kad būtų pašalintos priemaišos ir pagerinta jų prekinė išvaizda. Nors valymo procese užtektų naudoti tokias medžiagas kaip bentonitas (vulkaninės kilmės molis) arba aktyvuota anglis, tačiau dažnai visgi yra naudojami gyvulinės kilmės ingredientai, ypač brangesnių Europos vynų gamyboje. Dažniausiai tai būna kiaušinio baltymas, nenugriebtas pienas, kazeinas, želatina arba „žuvų klijai“ (pagaminti iš eršketo pūslės). Pastarieji daugiausiai yra naudojami Vokietijos vyninėse, nors taip pat juos naudoja ir kitos Europos bei kelios Amerikos vyninės. Viduržemio jūros regione vyno valymo procese naudojamas stambių žinduolių kraujas; tačiau šis būdas yra uždraustas Prancūzijoje ir JAV.

Vyno ir alaus valymo priemonės nėra sudedamoji galutinio produkto dalis; ar galima tokiu atveju laikyti veganiškais patį vyną ir alų? Tai yra vienas iš diskutuotinų klausimų, panašus į atvejį su cukranendrių cukrumi, mat jis yra filtruojamas aktivizuotame karbone, kuris kartais gali būti gyvulinės kilmės.

Apskritai yra keletas svarstytinų problemų, susijusių su vyno ir alaus paruošimu ir vartojimu. Visų pirma, turėkime omenyje žmones, kurie dirba vynuogynuose ir t.t. - ar jų darbo sąlygos tinkamos, ar jie apsaugoti nuo pesticidų ir kitų toksinų poveikio? Ar gėrimai yra gaminami natūraliai, taikant patvirtintus, ekologiškus būdus? Ar šie gėrimai yra būtini Jūsų sveikatai ir pilnavertiškam gyvenimui? Ar yra šių produktų pakaitalų?

Kai kurie veganai apskritai nevartoja jokių alkoholinių gėrimų, motyvuodami tai tuo, kad prie alkoholio priprantama, jis drumsčia protą, slopina pojūčius, trukdo priimti sąmoningus ir teisingus sprendimus. Kiti susilaiko nuo alkoholio dėl religinių įsitikinimų ar tausodami sveikatą, vengdami kaloringų produktų. Kita vertus, kai kurie veganai mėgaujasi alkoholiu ir teigia, kad ribotas jo kiekis nekenksmingas.

Alkoholio vartojimas yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Vis dėlto yra daugybė veganiškų alternatyvų – nealkoholinis vynas, šampanas, alus ir gausybė kitų gėrimų. Nekalbant apie vaisių ir daržovių sultis, mineralinį vandenį ir t.t.

Vyno ir alaus veganiškumo klausimas yra svarbus. Tuo pačiu reikia apskritai nepamiršti buvimu veganu prasmės. Trijų kiaušinių baltymų vidutiniškai užtenka išvalyti 250 l vyno, 100g želatinos – 15000 l vyno. Savaime suprantama, kad alkoholio gamybai nėra tikslingai auginami ir žudomi, išnaudojami gyvūnai. Mėsos pramonė taip sutvarkyta, kad net gyvūnų atliekos būtų panaudotos, joms taip pat yra kuriama rinka (pvz. želatinai). Pagrindinis veganų tikslas yra sumažinti, ir galų gale visiškai pašalinti pirminių gyvūninės kilmės produktų, tokių kaip mėsa, pienas ir kiaušiniai vartojimą. Kai šių produktų paklausa sumažės, antriniai gyvūninės kilmės produktai (įvairios „atliekos“) pabrangs – tokiu atveju gamintojai savaime bus priversti ieškoti pakaitalų.

Šiuo metu gyventi visiškai veganiškai yra praktiškai neįmanoma – pramoninis pasaulis kimšte prikimštas prekių, kurias gaminant naudojamos pirminės arba antrinės gyvūninės kilmės medžiagos. Neodiniai batai ir vegan receptų knygos gali būti suklijuotos neveganiškais klijais. Automobilių ir dviračių padangų sudėtyje yra stearino rūgšties. Vardinti galima be galo. Gyvūninės kilmės produktų naudojimą galima sustabdyti vieninteliu būdu – kuo daugiau žmonių turi rinktis veganišką gyvenimo būdą. Tačiau jei mes linksime į kraštutinumus, didžioji žmonijos dalis bus įsitikinusi, kad buvimas veganu yra fanatiškas, beprasmis ir nerealus.

Taigi svarbiausia yra siekti, kad žmonės suprastų ir priimtų šį gyvenimo būdą tam, kad žemėje būtų sustabdyta gyvūnų žudymo ir išnaudojimo pramonė. O tai, iki kokio lygio kiekvienas veganas gilinsis į dalykus, kurie liečia antrinės gyvūninės kilmės produktus, yra kiekvieno asmeninis reikalas.

copy paste as irgi moku padaryti, bet tu prasyk is sirdies ir tas bus geriau:) as irgi pries visus kailius ar odas, jei nemata skirtumo tarp tikro ar netikro, tai kam moketi uz nieka... istikruju kailiai ir odiniai rubai ar dar kas nereikalingi, nejau protingenis ar kilnesnis tapsi juos kailinius pasimoves, dabar pakankamai geru sintetiniu pluostu pagaminama yra.

ir nesupratau, kodėl varoma ant žmogaus. Žmogus tėra nedidelė visumos dalis...
Galima pamanyt, kad gyvūnai vieni kitais neminta, vieni kitų nežudo... Pagrindinė džiunglių taisyklė: "to eat and being eaten", kas reiškia tu valgai ir tave suvalgo...

gal protingiau butu buve ideti nuorodaa su tuo tekstu :?
o siaip kaip sakoma yra paklausa yra ir pasiula, ir cia jau nieko nepakeisi, jei zmogus nori tai juos ir deves....