ar dėl "laiko stokos", sąžininga pradėti rimtus santykius? (Puslapis 1 iš 4)

Labai sunku, gal neįmanoma atsakyt į tokį klausimą. Nesuprantu, ką reiškia "ieškoti rimtų santykių". Jei pamilsi žmogų, tada būni su juo. Man neįsivaizduojama situacija, kai ieškoma žmogaus, kurį būtų galima pamilt.

O ar sąžiningas dalykas negali būti niekšingas? Kai jau pamilta, per vėlu kažką daryti. Ar pasakysi apie ligą, ar nutylėsi  - anksčiau ar vėliau mylimasis kentės.

Taip, galima. Nežinia, ar teisingiau nutraukti ir atsisakyti, kad ir trumpalaikės, laimės, ar priimti laimę ir vėliau kentėti.

O kaip, tavo manymu, pasielgtų egocentrikas?

Bet juk ne tik jis gerai jaučiasi, o ir tas, su kuriuo būna. Teisingiausia gal būtų pasakyti, kad sergu, ir tada dviese spręst dėl santykių. O ne iš karto atmesti. Juk visada pradedant santykius atskleidžiamos gyvenimo kortos - kas esu, koks esu ir panašiai.

Klausymas ar sąžininga? Manau klausymą reikėtu šiek tiek performuluoti kuris skambėtu taip: Kodėl turėtų būti nesąžiningą kam nors dovanoti savo tikrąją draugystę ir meilę kitam žmogui, nepaisant to kiek jam laiko yra skirta šiam pasauliui. Yra geras filmas: I give my first love to you. Siūlyčiau visiems jį pasižiūrėti. Esmė tame, jog visi esame verti tai pajausti ir nereikia sureikšminti kažkokios tai lygos, galu gale (bendram išprusimui) pasakysiu, jog mes visi turime vėžinių ląstelių ir tik laiko klausymas kada jos suaktyvės ir šiek tiek sujauks mūsų galbūt jau suplanuotus arba planuojamus planus, tai ar ne tapati situacija? Niekada negali žinoti kas nutiks, galbūt atsiras vaistai, galbūt galvodamas, jog esi sveikas, mėnesio bėgyje mirsi nuo kokios nors tai lygos. Yra labai daug pavyzdžių kai atrodo sveikas žmogus - jaunas žmogus ima ir užgestą mėnesių ar net kelių dienų bėgyje. Nuo to męs neapsaugoti, tad reikia žiūrėti į gyvenimą ir gyventi taip, lyg ta diena būtu paskutinė, o mano nuomonę mes visi norėtumėme savo paskutinę dieną žemėje praleisti įsimintinai ir visai kaip prasmingai. Iš manęs būtu tiek.

Yra šioks toks skirtumas tarp "galbūt kada nors mirsiu, gal mirsiu po penkiasdešimties metų" ir "man liko gyventi dveji-treji metai". Geras temos klausimas. Tik aš žiūrėčiau ne iš perspektyvos to, kuris serga ir mirs (pasisakyt apie ligą ar ne), o iš to kito, kuris šalia sergančiojo. Kuris pamilo ir dabar sprendžia dilemą - ar užgniaužti jausmą dabar, ar nerti gilyn ir kentėti vėliau. Abiem atvejais žmogus patirs kančią, ir neaišku, kada ji bus didesnė, ar, nutraukus santykius, vėliau nekankins mintis, kad štai nors kelis mėnesius galėjom pabūt laimingi.

Skirtumo beveik nėra, vieni žmonės žinodami geriau nugyvena likusį laiką, nei kiti žmonės gyvendami savo tuos ilgus gyvenimus. Tereikia, jog žmogus susitaikęs pažiūrėtu į gyvenimą kitu kampu, o ne tik gyventu užsiskleidęs savyje ir vengdamas kažkokio tai artimesnio bendravimo. Nes tarkim laikas jau suskaičiuotas, o tu dar nebuvai nei karto pamilęs. Nejau nesinorėtu tai patirti, kad ir per tuos likusius 3 metus? Nemanai, jog atsiras ir toks žmogus, kuris norės tau tai padovanoti, laimę ir tikrą gyvenimo džiaugsmą, pilnatvę - kalbu apie dvasinius dalykus. Net jei ir yra kažkas po mirties, ar po to nesigailėsi, jog nepamėginai to šiame pasaulyje?

Štai jums geriausias pavyzdys -> No arms, No legs, No worries

Žmogus neturi nei rankų nei kojų, bet džiaugiasi gyvenimu ir ragina visiems taip daryti. Turi ir šeimą ir vaikus, nors realiai šių kūno dalių neturi nuo gimimo. Taip pat turi gerą humoro jausmą.