ar dėl "laiko stokos", sąžininga pradėti rimtus santykius? (Puslapis 2 iš 4)

Dar ir kaip neteisus. Juk ne apie gyvūną kalbam, o apie mąstantį, jaučiantį žmogų. Būtų kur kas kvailiau aklai nerti į santykius, kai žinai, kad greit paliksi mylimąjį kentėti. Tai rodytų žmogaus neatsakingumą, empatijos trūkumą ir gal net meilės menkumą.

Santykiai, juk tai dviejų žmonių bendras projektas, žinoma, ne visi tie projektai yra baigiami ir galbūt užbaigti, bet ar ne faina juos prisiminti? Žmonės gali draugauti pusę metų, metus, tris, penkis ir t.t. ir išsiskirsit, bet tai dar nereiškia, jog jie nebus tuo patenkinti, savo gyvenimo tarpsniu kurį nugyveno. Žmonių yra įvairių.. Kiti išsiskyrę nebe susitinką likusį gyvenimą nors ir abu vaikšto ant šios motinos Žemės. Bet būna, jog prisimena tas dienas su nostalgija, prisimena dalykus kurie sustiprino, padėjo žiūrėti ir vertinti tai, ko galbūt nevertino ir niekada nebūtų vertinę. Vien tas jausmas, jog tu suteikei kitam žmogui begalinį džiaugsmą paskutinėmis gyvenimo akimirkomis gali tave pakylėti dar didingesniems tikslams. Reikia žiūrėti šiek tiek plačiau, o ne žiūrėti tik asmeninės naudos. Galu gale su žmogumi kalbiesi ir bendrauji, galima intelektualiai ramiai apie tai pasikalbėti.

Skaičiau  ,kad  žmogus  sirgdamas  psichine  liga  vedė  ir  tai  nuslėpė  nuo  žmonos.paaiškėjo  po  pusės  metų,kai  prasidėjo  košmarai.Čia  tai  jau  niekšiškas  poelgis.
Bet  jei  žmonės  bendrauja,ir  matosi  ,kad  santykiai  rimtėja ,tai  turėtų  vienas  kitam  pasakyti  apie  rimtas  ligas,ar  kokias  priklausomybes.  O  tada  abu  nusprendžia  ką  toliau  daryti.? Jei  mylintis  žmogus  pasiruošes  SLAUGYTI  serganti  vėžiu ,tai  kodėl  jie  negali   būti  kartu. Ir  ne  slaugymas   baisu, o  mintis  ,kad  greitai  neteksi  mylimo  žmogaus.O  sergančiajam ,tikrai  geriau  būti  šalia  mylinčio  žmogaus,  nei  vienam  be  meilės. Jei  jie  kartu  bus  laimingi,gali  ir  stebūklas  įvykti. Juk  žmonės  dažniau  suserga  ,kai  būna  nelaimingi.  Sako  pirma  siela  suserga  ,o  vėliau  kūnas.

mano nuomone ....abu turi žinoti į ką eina .Žinojimas ,kad tai truks gal neilgai kaip tik gali padaryti santykius dar geresnius , nes žmonės vienas kitam atiduos visą save .O kas ? lengviau ,kad iš durnumo tave palieka ir po to praeina pro šalį kaip niekur nieko ? .Nors žinosi , kad tam žmogui , kuriam lemta išeiti iš gyvenimo, suteikei paskutinę laimę . meilę , ir brangus atsiminimas apie nuostabius jausmus ir palikusiam bus geras.
Jeigu tai išardys prasidėjusią draugystę , meilę.....tegu ..tada geriau baigiasi viskas ..negarbinga laikyti šalia žmogų melu  ...bjauru .....o paskui likusysis ne tik gražiai nebe prisimins išėjusio , bet ir nekęs ir jo ir savęs , atidavusio savo širdį .

nepyktauk ;DD

Tikra tiesa.

O kad bent vienas is musu zinotume kiek to laiko kiekvienam duota ir kada jis iseks..kaip ten bebutu is profesines puses galiu pasakyt, kad meile ligos ar laiko 'stokos' akivaizdoje yra trapiausia ir tyriausia kokia yra teke matyti..mes visi viena diena mirsime..todel vietoj to galvojimo kas butu jeigu butu ar bus jeigu bus reik ismokti gyventi cia ir dabar ir imti is gyvenimo viska ka jis mums duoda..o ar tai sazininga? tol kol zmogus zmogui yra zmogus, manau taip..

Aušra, tavo mintys vertos dėmesio
Lukai, manau, tai nėra visai teisinga mintis, nors ir gražūs žodžiai ne viskas yra žmogaus rankose, tad ir su tuo laiku galima nesunkiai suklysti bo nuspręsi vienam, o išeiti gali visiškai priešingai )

Tyčios vaike, kalbu apie tai "mes visi viena diena mirsime..todel vietoj to galvojimo kas butu jeigu butu ar bus jeigu bus reik ismokti gyventi cia ir dabar ir imti is gyvenimo viska ka jis mums duoda" ) ir tame yra daug tiesos... tiesiog va mąsčiau ir sukūriau tokią temą ))