Kas yra meilė? (Puslapis 4 iš 6)

Meile tai nesavanaudiskas jausmas, kai nori kitam duoti nesitikint kazka uz tai gauti. Meile yra kai pamirses visas nuoskaudas rupiniesi zmogumi ir linki jam gero

Nusivyles moterimis?

meile jausmas, emocija, taip pat budas pasiekt laimei. daug meiles rusiu yra ir daug budu kaip ja pasiekti, daugiau nesiplesiu nes tingiu daug rasyt, jei kam idomu ir turit klausimu, rasykit i pm.

**** kas ta meilė, bet kai pradžioje ieškome partnerio, tai mūsų keliami reikalavimai yra gana išskydę: mes teigiame, kad norime sutikti ką nors, kas yra „geras“ arba „su kuo linksma“, kas yra „patrauklus“ arba „linkęs į nuotykius“… Na, tai nėra blogi norai, tačiau jų nepakanka, kad suprastume, ko iš tikro norime konkrečiai, kad turėtume galimybę būti laimingi, tiksliau – nebūtume nuolatos nelaimingi.
Mes visi esame savotiški bepročiai. Mes atitinkamai nervingi, nestabilūs nesubrendėliai, tačiau nežinome smulkmenų, kadangi niekas niekada mūsų nevertė jų ieškoti. Gera partnerystė – tai ne partnerystė tarp dviejų sveikų žmonių (tokių planetoje ir nerastume), o tarp dviejų silpnapročių, kurie moka suderinti savo dvi beprotybes.
Pati mintis, kad mes, galbūt, esame ne ypač sudėtingi žmonės, turi būti pavojaus signalas bet kokiam perspektyviam partneriui. Tik neaišku, kur slypi tos problemos: galbūt, turime užslėptą įprotį pykti, kai kas nors su mumis nesutinka, arba galime nusiraminti tik tuomet, kai dirbame, o galbūt esame kitokie, bendraujant pasimylėjus, arba mums niekada nepavyko suprantamai išaiškinti, kodėl mes nervinamės. Tai yra problemos, kurios po dešimtmečių virsta katastrofomis, apie jas reikia žinoti iš anksto, kad rastume žmones, kurie sugeba visa tai atlaikyti. Standartinis klausimas vieno pirmųjų pasimatymų metu turėtų būti toks: „Ir dėl ko gi tu pamišęs (pamišusi)?“.
Viena didžiausių tikimybių likti vienam – pataikaujanti iliuzija manyti, jog esame ramūs ir sugyvenami.
Kai šitaip blogai mes suprantame patys save, nenuostabu, kad nežinome, ko reikia ieškoti.
Mes nesuprantame kitų žmonių, ši problema sudėtinga dar ir dėl to, kad kiti žmonės taip pat mažai supranta patys save, kaip ir mes. Kokie bebūtų geri jų ketinimai, jie taip pat negali suprasti, juolab pasakyti mums, kuo jie blogi.
Suprantama, mes bandome tirti juos. Mes lankome jų šeimas, kartais netgi vietas, kur jie mokėsi vaikystėje, žiūrime jų nuotraukas, susitinkame su jų draugais. Visa tai mums kelia jausmą, jog pasiruošėme. Tačiau tai panašu į pradedantį pilotą, kuris nusprendė, jog jau gali skraidyti po to, kai kambaryje paleido popierinį lėktuvėlį.
Turime žinoti žmogaus, su kuriuo ruošiamės tuoktis, psichikos veikimą iš vidaus. Turime žinoti jo požiūrį į valdymą, pažeminimą, savianalizę, lytinį suartėjimą, projekcijas, pinigus, vaikus, senatvę, ištikimybę ir
šimtus kitokių dalykų. Šito nesužinosi pokalbio metu.
Neturėdami šių žinių, mes daugiausia remiamės tuo, kaip žmogus atrodo. Rodosi, kiek daug informacijos galime gauti iš to, kokios jo akys, nosis, kaktos forma, raukšlių padėtis, šypsena… Bet juk tai tas pats, kaip sakyti, jog iš nuotraukos, kurioje matosi atominė elektrinė, galime sužinoti, kaip skaidomas atomas.
Daugelį savo mylimųjų „tobulybių“ mes įžvelgiame, remdamiesi gana kukliais įrodymais. Asmenybės vidinį charakterį mes vaizduojamės, turėdami nedaug gerai įsiminančių detalių – lygiai taip pat, kaip tai darome užmetę žvilgsnį į veido bruožus.
Tokiame vaizde mes nematome žmogaus be šnervių, su aštuoniomis plaukų sruogomis ir be blakstienų. Mes užpildome praleistas dalis to net nepastebėdami. Mūsų smegenys sugeba imti keletą vizualinių užuominų ir iš jų sukonstruoti ištisas figūras, tą patį mes darome su būsimo sutuoktinio charakteriu. Mes ilgai mokame už tai, kad esame tik dailininkai, sugebantys gerai pagražinti realybę.
Žinių, reikalingų sėkmingoms santykiams lygis yra gerokai aukštesnis, nei visuomenė gali palaikyti, atpažinti ir suderinti – štai kodėl mūsų socialinė šeimos praktika yra visiškai neteisinga.
Mes tikime, kad meilėje ieškome laimės, tačiau tai ne taip paprasta. Iš tikro mes ieškome to, kas jau pažįstama – to, kas gali apsunkinti mūsų laimės paieškas.
Suaugusiųjų santykiuose mes atkuriame jausmą, kurį patyrėme vaikystėje. Buvome vaikais, kai pirmą kartą sužinojome ir supratome, kas yra meilė. Tačiau tos pamokos, kurias gavome, deja nėra tokios paprastos. Meilė, kurią pažinome būdami vaikais, gali būti sumišusi su kita, mažiau malonia dinamika: būti kontroliuojamais, jausti pažeminimą, būti paliktiems, nebendrauti, vienu žodžiu – kentėti.
Suaugę mes dažnai atstumiame kai kuriuos sveikus kandidatus ne todėl, kad jie neteisingi, o todėl, kad jie per daug santūrūs (pernelyg subrendę, supratingi, patikimi) ir toks jų „teisingumas“ mums atrodo svetimas, tampa našta. Vietoje to, mes siekiame tų kandidatų, kuri pageidauja mūsų nesąmoningoji pusė, ir ne todėl, kad jie daro mums kažką malonaus, o todėl,kad jie frustruoja mus mums pažįstamu būdu.
Mes kuriame santykius ne su tais žmonėmis ne todėl, kad „tie“ atrodo ne taip, kaip reikėtų; todėl, kad mes neturime sveikatos patirties, todėl, kad būti mylimu iki galo nėra tas pats, ką mes laikome pasitenkinimo jausmu.
Mes atkakliai siekiame, kad malonius dalykus padarytume nuolatiniais. Norime turėti automobilį, kuris mums patinka, norime gyventi šalyje, kuri mums patinka kaip turistams. Taip pat norime susituokti su žmogumi, su kuriuo nuostabiai leidžiame laiką.
Mes įsitikinę, jog santykiai– laimės, kuria dalinamės su kažkuo, garantas. Kad tik ji padarys amžinu tai, kas priešingu atveju trunka tik akimirką. Tai padės mums uždaryti butelyje džiaugsmą –tą, kurį jautėme, kai mintis paprašyti rankos šovė mums į galvą pirmą kartą: vakaro saulei auksu spindint jūros bangose, apglėbus mylimą žmogų, vilkintį minkštu kašmyro vilnos megztiniu… Mes tuokiamės, kad visa tai išliktų amžiams.
Deja, nėra jokio sąryšio tarp santykių ir šių jausmų. Tokie jausmai kilo dėl, metų laiko, poilsio nuo darbo, dėl malonumo po vakarienės, dėl tų dviejų pažinties mėnesių… nieko, ką santykius pratęstų ar garantuotų.
Santykiai iš viso neišsaugo akimirkų. Akimirka priklauso nuo to, kad jūs žmogų pažįstate tik trumpą laiką.

Tokio ilgio komentarą skaityt būtų galima nebent jei autorius būtų filosofijos ar psichologijos mokslų daktaras su nerealiu IQ. O dabar tai tik spamas.

Nors ir akivaizdu kad pas ji smegenys avarines bukles bet as jam vistiek gero linkiu, tegul gyvena sau ramiai zmogus, ateis laikas ateis supratimas, nelabai brandi siela dar gyvena jo kune, nesupranta kas yra genialumas ir kad jo darzas tera iliuzija kurioje jis kuo toliau tuo labiau skesta.

Komentuoti, kiekviena zmogu pakritikuojant,lengviausias budas parodyti,koks tu is tiesu dar nesubrendes. Erzini tycia, o po to sakai,kad tema ne apie tave.
Bet ir bloga reklama yra gera reklama...perskaiciau visa Andriaus pasisakyma ir ka,jis yra teisus. O tu  vel skelei pro sali,Tomai.

labai jau netikslu

Suvoki, kad šiuo pasakymu pati save pavadinai nesubrendėle? Galvojat, kad kliedėsit nesamones viešai, o aš plosiu rankutėm? Nieko panašaus. Kad kritikuot, reikia nusimanyt kritikuojamam dalyke. Iš tavo pusės tai tipiškas bejegiškas moteriškas elgesys pereiti prie žeminimo.

Ar sakau, ar nesakau, tema ne apie mane. Tai faktas. Nori įrodyt, kad aš neteisus? Argumentus ant stalo.

Rodos paaiškinau, kur tu šovei pro šalį, o Andriaus pasisakymas (jei čia tikrai jo) yra vėjai be prasmės. "Grožinė literatūra". Parašyta kaip poezija, o tu sakai "jis teisus" Sakyčiau, net nepriartėja prie temos pavadinimo. Pop literatūra. Nėra prasmės skaityt.