sava kuryba... (Page 11 of 13)

nors sakyciau nelbai patinka man kazkokia tais poezija,bet labai gerai kad kazkas kazkuo domis kazka daro kuria kad yra asmenybes...gal kas istobules,parasys man laiska is paryziaus))

įjungiu dėžę-laiškas yra
ne vienas, keli.
Su,, labas,, su tulpių glėbiu.
Nereikia ieškot pašto dėžutės
ir laukt kažkokios atvirutės.
Atrašau, pasišnekam apie gyvenimą.,, Pasišnekam?,, gal pasirašom?
Jei tik turi ką-labai prašom.
Kodėl man tulpės nekvepia?
O jos turėtų kvepėti?
Užtat tavo pagirias paslepia
ir kojinių nereikia slėpti.
Tiek to, dar pasirašom,
gal dabar apie meilę bekraštę?
Jei tik nori-labai prašom-
internetas padės ją surasti.
Širdis pradėjo reikalaut akių.
Sakau-viskas tvarkoj, yra foto.
Kažko supyko širdelė-,, klaiku,,
Pamaitinau, kad nutiltų konservais šprotų.
Vistiek mėgina apeliuot į gailestingumą-
ne to man reikia, aš taip nepratus.
Pastačiau ją į kampą už įžulumą
pamokslą apie šiuolaikiškumą pasakius.
Dabar taip tylu, taip ramu,
nekvaršina širdis man smegenų.
Neturiu laiko eit ieškot akių.
Kažko ten kampe per tylu-užduso jaučiu...

Per miesto  smoga skverbiasi aptingus saule,
Rasa kaip asaros nurieda nuo langu,
Nauja diena jau zadina pasauli,
Isplezdama ja is nakties nagu.

Nauja diena, o nieko naujo- nieko,
Tu vienas vel, kava ir cigarete dantyse,
Ziuri pro purvinus stiklus, o kas belieka?
Tik kelios atkarpeles sapno mintyse.

Sapne tu gyvenai kitam pasauly,
Kuriam buvai labai galingas ir stiprus,
Valdei menuli, zeme, saule,
Buvai protingas, ismintingas ir gudrus.

Sapne buvai tu Visagalis Dievas,
Tarnavo tau gimimas ir mirtis,
Valdei Visata, tu buvai TOKS VIENAS!
Priklause tau ir dabartis, ir ateitis.

Vienu zvilgsniu kurei naujas planetas,
Vienu zvilgsniu tu naikinai senas,
Zvaigzdynai tavo pirsto palytetos,
Susirykiuodavo i tam tikras vietas.

Staiga slykstus prakeikto laikrodzio aliarmas,
Sudauzo kristolais ismargintus sapnus,
Ir tas skausmingas, kasdieninis darbas,
Isistatyt prakeiktus koju protezus......

Aciu,Gitana, pamaloninai seneli, poeta kotlieta....

Na aš irgi tada pasireikšiu truputi (sorry už klaidas)

Ir ko labiausiai trūksta žmogui
įkalintam lagerį senam?
Tos šildančios pavasarinės saulės
ir vieversio giesmės,
varnėnų medžių šakose,
ir tų tyrai baltų obels žiedų
krentančių nuo vėjo.

Taip trūksta vasarinės saulės
šaltuose Sibiro sniegynuos
Ir pameni kaip atsisėdęs ąžuolo pavėsį
matydavai kaip žaidžia vėjo gūsiai
auksiniuose rugių laukuos.
Taip trūksta gimto krašto po svetimu dangum,
kur žvaigždės nesušildo sielos savo spindesiu.

Ir kuo toliau, labiau pasigendi naminės duonos kvapo,
puodynės šalto pieno ir liepžiedžių medaus
po rugiapjūtės Lietuvos laukuos.
Ir slenka dienos lagerį
paskendusios prisiminimuos,
kaip po sunkiu dienos darbų įbridęs lig juosmens
nuplauni negandas ir nuovargį upėje sraunioj.

Taip pasiilgau aš gimtosios žemės kvapo,
darbščiųjų bičių laukuose
ir seno seno namo
kurs primena vaikystėje praėjusias gražias dienas.

Pabaiga

Ašaros mano skruostais-
juodos, pašėlusiai juodos...
Lyg adatos į širdį-
dygios, pašėlusiai dygios.

Angelo sparno baltumas,
vaiko akių mėlis.
Ant mano kapo kostiumas-
dėvėtas lyg, nes dėmėtas.

Tarno žvilgsnis griežtas-
žino jis, kas čia kaltas.

Tragiškai, tragiškai giedras
žvilgsnis mano-
iškaltas
ant mano kapo paminklo.
Ir netikėtas verdiktas-
tu, tu čia sudėtas,
nors tavo kūnas dar
šiltas.

Arūnai, ar jau uždirbai milijoną?

Be dienos ir nakties,
Be ginklų, be minties,
Be žmonijos dorovės
Mes vis stojam į kovą.

O už ką gi kovoti?
Už žemę? Už taiką?
Už besoti politiką?
Nuskriaustą vaiką?

Kažkada, prieš daug metų žmogus dar žinojo
Už ką jis kentėjo, už ką jis kovojo.
Pagalvoki kaimyne, ar verta maištauti?
Neeit į bažnyčią, prie seimo badauti.

Nebėra vertybių, nei šeimos, nei kultūros
Nei sąžinės balso, nei tolerantiškumo .
Be gėrio, be šypsenos žengiam į priekį.
Ir kurgi nueisim mes, brangieji tautiečiai?

Iš džiaugsmo ašarų išdygsta gėlės,
Iš liūdesio - pilki kapai.
Iš baimės atsiranda žvarbūs vėjai,
Iš neapykantos - juodi veidai.

Iš prisiminimų atsiranda tuščios trobos,
Seni rakandai, bitės, aitvarai.
O iš vienatvės tik seni pasėliai,
Kur arė dirvą mūsų senoliai.

Iš meilės atsiranda bangos jūroj,
Žydra padangė, paukščiai ir miškai.
O iš pykčio ir žmonių gobšumo
Tik maras, badas ir karai.

Iš apsileidimo atsiranda tinginystė,
Iš pagarbos - vainikai ąžuolų.
Ir tu, Žmogau, visą tai išjauski,
Ir tau pasauly bus gyvent gražu.