Lipom į Monblaną užpernai.
Viskas puikiai - kartočiau dar kartą.
Patiko tai, kad nors ir su grupe, tačiau esi vienas. Jei pradėsi žviegt ir grybaut (buvo grupėje pora tokių) - nuo tavęs net instruktoriai nusiriš.
Patiko gamta, kalnų didybė. Patiko, kai be garso pro šalį praskrido galvos dydžio akmenukas. Kai einant šalia kuluaro slystelėjau, pračiuožiau ir kabinausi į ledą viskuo, kuo tik įmanoma. Net pats nežinojau, kad taip įmanoma.
Pikas buvo 4 km aukštyje, pusiau apspangus.... Be oro, širdis daužosi, užmigt neina, šalta, šlapia, audra... Galvoji - BLLLLLLLLLL, kodėl aš ne egipe ar turkijoje prie jūros ?
Bet kai nusileidi - supranti. O į Egiptą ar Turkiją taip ir nepavyko nuvykt... Kalnai geriau.
Rekomenduoju.
Kokia dar šeima į kalnus ? Gyvybės draudimą svarbiausia pasiimk.