Konstantinas wrote:Kęstas wrote:Meilė sau reiškia, kad tu pradedi priimti tas savo ypatybes, kurių labiausiai vengi. Kai tau atrodo, kad turi kažką savyje keisti, tai vietoje to, kad keistum, turi tą nemėgstamą savybę pripažinti kaip dalelę savęs ir ją pamilti. Žmonės bėgioja paskui asmeninio tobulėjimo idėjas, nes iš tikrųjų savęs nemyli. Tada jie reikalauja perdėtų dalykų iš savęs ir iš kitų, nes nemyli nei savęs, nei kitų... 
Tas, kuris myli, nereikalauja.
nesutinku su tavo gyvenimo filosofija) toks poziuris veda link apsileidimo. kam sportuoti jeigu sau patinku pilvotas? kam mokytis jei sau patinku ir durnas?) kam isvis del kazko stengtis jei ir taip man gerai) jeigu pradesi propaguoti toki poziuri tai nustosi tobuleti)
Sakai, tobulėti?
Nereikia eiti į kraštutinumus...
Kam sportuoti, jei patinki sau pilvotas? Gali sportuoti dėl malonumo arba dėl fizinio kūno sveikatos... Fiziškai kūnui kažkiek reikia pajudėti. Pvz., kai aš žaidžiu badmintoną, aš nesistengiu žaisti profesionaliai, nesistengiu jame tobulėti ir pan. Aš žaidžiu dėl malonumo, dėl smagiai praleisto laiko. Mane užveda vien ta mintis, kad turiu išlaikyti musę ore, neleisti jai nukrist ant žemės. Iš šalies žiūrint gal ir gali pasirodyti, kad aš gana gerai žaidžiu, turiu gerą reakciją ir pan., bet mano tikslas tiesiog mėgautis žaidimu, o ne dėti pastangas kažką savyje pagerinti. Jei kitų akimis manyje kažkas pagerėja, patobulėja - tai nutinka savaime. Aš galiu žaisti šį žaidimą visą dieną vien todėl, kad man patinka. Bet aš niekada negalvoju apie rezultatą arba tikslą.
Kam mokytis, jei sau patinku durnas? Visų pirma, net jei aš žmogaus ir nepažinočiau, galėčiau tvirtinti, kad jis tikrai nėra durnas. Ir man nesvarbu, kokios jo žinios, koks išsimokslinimas. Nuostatą "aš esu durnas" arba "aš esu protingas" nulemia pats požiūris į save. Tada galėčiau paklausti, kodėl tu manai, kad esi durnas? Aš nelaikau savęs nei durnu, nei protingu. Esu gabus vieniems dalykams, bet visiškai negabus kitiems. Kodėl aš turėčiau absoliučiai viską žinoti, mokėti ir sugebėti? Jeigu atrasiu savo talentą gyvenimo eigoje - bus puiku. Žinios reikalingos, bet nereikia perlenkti lazdos. Dėl malonumo gali domėtis kuo tik nori. Bet nereikia savęs teisti už tai, ko nemoki ar nežinai.
Kam išvis dėl kažko stengtis, jei ir taip gerai? Nu ką aš galiu pasakyti... nei pridėsiu, nei atimsiu. Jei iš klausimo pašalintum klaustuką, tai būtų tobulas tavo paties atsakymas. 
Arba, jis gali būti kaip retorinis klausimas.
Galų gale, gali ir tobulėti. Išbandyk viską, kas tau artima. Jei ir nepavyks kažkas, tai bent žinosi, kad pabandei. Gyvenimas bet kuriuo atveju sudėlios viską taip, kaip turi būti. Kiekvienam savas kelias.
apie tai ir tema 
