Ar egzistuoja Dievas? (Page 32 of 63)

Kolektyvine pasamone buvo ziauriai kritikuojama ir daug kas laiko ja visisku svaigimu. Yra tukstantis racionalesniu paaiskinimu del mitu panasumu visur pasaulyje, nei igimtumas tuo labiau, kad to moksliskai patikrinti neimanoma. Kazkas yra pasakes (neatsimenu autoriaus) 'pati gamta  iskiepijo dievo ideja zmonem i galvas'. Bet tai kad tai zmogiska visiskai nieko nereiskia. Zmogus paprasciausiai yra smalsus is prigimties ir nuo senu senoves zmogus siekdamas paaiskinti tam tikrus gamtos reiskinius, kuriu nesupranta naudodavosi savo vaizduote. Dievais buvo ir upes ir ugnis ir zaibai, bet net nebutina buvo moksliskai visu paaiskinti, kad suprasti jog tai nera kazkokia magija. Paprasciausiai kartu su technologijom, zmogus zemeje kuo toliau tuo labiau irodo, kad kas buvo manyta stebuklas tebuvo kazkas labai paprasto. Ir visi atvejai be isimciu, kurie buvo laikyti magija senoveje dabar skaitomi racionaliai labai lengvai paaiskinamais ir todel dabar 21 amziuje nepaaiskinamu dalyku niekas net nebando tapatinti su dievu ar stebuklais. Paprasciausiai dar nesugebam to paaiskinti del nepakankamai pazengusio mokslo. Jokia fizika nei matematika niekada neteigia, kad yra dievas, nes tai mokslas, mokslas taip neveikia. Mokslas tiria, sistemina zinias apie tikrove, o ne kuria haliunikus ir pasakas vaikam.

Nezinau ka pasakyt. Dievo nera tai tas tai faktas. Visi esam evoliucijos produktai, o musu gyvybes issivystima leme tinkamos salygos. Be to dievas yra nemirtingas, nes jis dievas. Bet dievai mirsta tuo momentu kai zmones nustoja i juos tiketi, lygiai taip pat kaip musu pagoniskieji dievai mire. Zinoma yra tie neopagonys, bet yra daugybe dievu I kuriuos realiai niekas nebetiki, mire kartu su civilizacijom. Tai jei dievo egzistencija priklauso nuo zmogaus, o ne zmogaus egzistencija nuo dievo, tai nemanai kad butu logiska manyti jog zmogus sukure dieva savo mintyse o ne dievas sukure mus?

Nes man tai labai logiska. Ar tu dabar bandysi sakyti, kad ju dievai buvo netikri ir yra tik krikscioniskasis dievas ar kazkoks kitoks? kas butu jei krikscionys staiga mirtu? nebeliktu jezaus nei to dievo nei marijos. Tas pats visom religijom galioja. Ateityje gali buti kitos intelektualios gyvybes formos laikomos dievais del ju mum nesuvokiamos galios pasiektos mokslo deka. Ir visa tavo ideja istaskyta, paneigta...

Cia lb.idomiai parasei del tam tikros konfesijos atstovu mirties. Manau, kad jeigu visi zmones isnyktu, tai Dievo ideja, be abejones irgi...Ji netektu prasmes...kol atsirastu ar butu sukurtos  kitos samoningos ir mastancios gyvybes formos...
Mane asmeniskai labai zavi Kristaus pasiaukojimas ( tikras ar tariamas, man nesvarbu) del zmogaus islaisvinimo. Jis savo gyvybe paaukojo uz savo idejas, kad pagelbetu kiekvienam zmogui...
Toks tikejimas gal ir panasus i skestanciojo griebimasi uz siaudo, bet man grazu ir prasminga...

„Tai, kaip regime Dievą, yra atspindys to, kaip regime save. Jei išgirdus Dievo vardą pirmiausia kyla baimė ir kaltinimai, tai reiškia, kad mumyse prisikaupė per daug baimės ir kaltinimų. Jei Dievą matome kupiną meilės ir užuojautos, tokie esame ir mes patys.“

Problema ta, kad meile nera gerai o kaltinimai ir baime nera blogai, tai koks skirtumas? tas pats kas sakyciau, jei paziuresi i vandeni pamatysi savo atvaizda, bet jei paziuresi i veidrodi tai pamatysi irgi savo atvaizda.. moralas?

no logic.

Vieni tiki i velnia, kiti tiki i dieva, o kiti tiki i mokslu...

Kiek gali kaboti sita tema ? Pasiulykit ka kita...

Tik tavo galvoj

Dievo nėra. "Dievas" tai tik žodis, idėja, kad yra kažkokia tau nepavaldi jėga. Žmogui, kuris gyvena visiškai prote, yra sveika apie tai susimąstyti. Kai sakau, kad žmogus gyvena prote, tai noriu pasakyti, kad visas jo žinojimas susideda iš "manau", "man atrodo", "galbūt", "tikriausiai", "o jeigu", "o gal" ir pan. Jis nieko tikrai nežino, bet mano, kad yra taip, kaip jis galvoja. Jis tiki, kad yra taip, kaip jis galvoja. Jis skaito knygas ir tiki, kad yra taip, kaip ten parašyta. Galbūt tie knygų autoriai irgi daug galvojo, samprotavo, filosofavo ir jie taip šventai tikėjo savo mintimis, kad nusprendė kitiems jas užrašyti. Tos knygos sulaukė populiarumo, atitinkamai ir autoriai sulaukė pripažinimo, jas skaito milijonai ir visi galvoja, kad greičiausiai ir yra taip arba labai tikėtina, kad gali būti taip, kaip ten parašyta. Ir tos žinios, visas tas mąstymas tampa šventa tiesa milijono žmonių galvose. Kai kurie žmonės, perskaitę knygas, būna įkvėpti savo knygas parašyti. Ir toliau viskas tęsiasi... Kiti knygų nerašo, bet atkakliai to moko kitus, nes yra šventai įsitikinę, kad tai, ką jie sužinojo, yra taip nuostabu, kad būtina tai žinoti ir kitiems. Ir tokiu būdu protas tobulėja, plečiasi, auga, gilėja, sumanėja. Tada susitinka žmonės kartu ir užverda karštos diskusijos. Vienas mano, kad yra taip, kitas mano, kad yra šitaip. Visi turi ką pasakyti, ir visi šventai tiki tuo, ką sako. O faktas tas, kad nė vienas iš jų nieko nežino... Įsivaizduojamas žinojimas juos taip hipnotizuoja, kad jie net nejaučia, kad čia kažkas ne taip. Jie nejaučia, kad kalba dalykus, kurių nežino. Tiesiog nejaučia...

O kaip atskirti tikrą nuo netikro? Jausti. Dabar galvoje gali būti daug visokių minčių. Jeigu atkreipsi dėmesį į krūtinę, ten bus ramybė. Tą ramybę galima jausti. Su tuo ramybės jausmu galima vaikščioti, sėdėti... netgi bendrauti... Galvoje gali būti begalė minčių kažką pasakyti, kažką padaryti - visa tai proto šurmulys, triukšmas. Tuo tarpu krūtinėje - ramybės jausmas. Ir jeigu girdi kalbant kitus žmones ir tau kyla pliūpsnis minčių kažkaip į tai reaguoti, kažką pasakyti, bet tuo pačiu metu krūtinėje ramybė ir iš ten nekyla joks virpesiukas, tarsi kažkoks jausmas besiprašantis čia ir dabar būti išreikštas, virpesiukas, kuris turėtų būti išsakytas garsiai esamoje situacijoje, kad galėtų išnykti, tuomet visos tos mintys galvoje yra eilinis proto šurmulys. Jose nieko vertingo. Kai žmogus kalba iš to virpesio, jis yra nuoširdus. Tas virpesys yra tai, kas ateina iš labai giliai. Ir tai, kas ateina, yra nuoširdu, tikra, gyva, nes tai ne iš proto, ne iš galvos. Tai iš širdies. Štai ką reiškia būti nuoširdžiam - kalbėti nuoširdžiai. Kai pradedi tai jausti, tada pamatai, kiek daug žmonių aplink tave gyvena galvoje. Kiek daug istorijų, kiek daug tuščių kalbų, netikrų pažadų...

Ir netgi nuoširdžiai kalbėti nėra lengva. Kartais jauti tą virpesį ir turėtum kažką išreikšti, bet nežinai ką, iki galo dar nepajunti. Dar nesupranti, ką jis sako. Nejauti.

Man patinka tiketi...Tarkim tuo, kad mes, zmones ir visa, kas mus zemeje supa, esam ne vieni. Toj begalinej visatoj yra kazkas idomaus ir paslaptingo...