Vija, kodėl tu taip keistai sakai, kad idealizuoju?:? Na iš esmės, imkim tas akimirkas. Nesakau, kad jos to nevertos, bet jeigu yra normali šeima, jeigu joje viskas tvarkoj, tai kodėl reikia į viską žiūrėti skeptiškai? Na asmeniškai aš pati gal kiek prieštarauju savo pačios susidarytoms nuostatoms. Nežinau, kaip viskas pakryps ateityje, galbūt manęs nebetenkins vyro teikiamas seksas, galbūt norėsis šviežienos, bet kartais yra tokie dalykai kaip santuokos vertybės, išsaugojimas. Gink dieve nenorrėčiau nei būti mušama, nei koneveikiama, bet jeigu man vyras duoda tiek, kad kartais ir sunku "pakelti"...:V
Žinai, kartais pamąstau, kas būtų jeigu... Tikriausiai nėra nė vieno žmogaus nesvajojančio apie kokį tai ekstremalų nuotykį. Bet po viso to seka tolimesnis gyvenimas. Labai pagirtina, jeigu sugebi nuleisti galvą prieš savo gėdą, o jeigu ne? Ar bent jau įsivaizduoji kaip reikia gultis su tuo pačiu žmogumi į lovą, kada žinai jog jis turėjo vienkartinį nuotykį, kad jam tas nuotykis buvo labai labai įsimintinas ir (duok dieve aš klystu, nors nemanau), kada tave lygina su ta kita/kitu ir mintimis skrenda kitur? O jeigu taip nėra (kuo tikrai labai abejoju) tada labai puiku. Reiškias žmogus gali gyventi dvigubą, trigubą ar belenkiek gyvenimų ir nejausti gėdos. Aš taip negaliu. Tą patyriau... Ne su savo vyru, su kitu labai brangiu žmogumi. Atleidau iš dalies, bet visiškai atsiriboti ir pamiršti nesugebėjau. Tas vedė prie santykių krizės... Užtat ir skiriasi šeimos, todėl ir byra santykiai, ir net ne esmė susituokęs tu ar šiaip šmutkes sumetęs... O savo vyrui tokio nuotykio neatleisčiau. Ir pati nenoriu jam daryti skaudžiai. Jausmas tikrai ne iš maloniųjų...:V