sava kuryba... (Puslapis 9 iš 13)

nereikia asaru ir netikru jausmu
dabar nereikia nieko...
jau nesvarbu,kad sirdyje tik tu...
ir nesvarbu,kad be taves gyventi bus sunku..
jau greit ateis kita diena,
o su kita diena ir dar stipresnis noras kuo greiciau pamirst tave...
pamirsti tai kas kazkada taip siejo mus..
kas siejo mus,bet sugriove visus jausmus...
tai tarytum nematoma gija....
ir ji isnyko...
dabar tik sapne galesiu sutikti tave

Zinai? Siandien pradejau kvepuoti...
Pabuvus ten.. pabendravus zeme... ir juoda tapo sviesesne...
Kaip tada, kai pienes puka gaudziau laukuose...
Pabuvus ten...ir asara linksmesne, skaidresne lyg vasara krenta...
Ir taip juokynga stebeti, kai jos lenktyniaudanos bega skruostu....noredamos kuo greiciau pasiekti   
ta gerai pazistama jausma...
Zinai..? Taip gera pabuvus ten vel jausti tyra gyvenimo gurksni burnoje...

Nusidėjėlė

žinojau, kas esu....nuodėmė.
Nuo tyros šypsenos iki kūniškos aistros.
Viriau instinktais,verkiau ašarom
Ir kaskart vis gilyn..kritau.
Nemokėjau supykti.Atleisdavau.
Įžeidimas nebuvo tabu.
Kankinau savo širdį-jaučiau malonumą
Ir žinojau, kad nieks neužjaus.
Melavau savo motinai. Ji tikėjo.
Ir visi vis dar tiki manim.
Aš buvau netikra. Sumedėjusi.
Marionetė-lėlė. Gyvulys.
Ir atleist negaliu net dabar.
Kūnas prašo paguodos,širdis trokšta jaust.
Plaka.Tviksi.Atšala ir rimsta.
O kur meilė yra?... nebeklausk

Aš galėjau sugundyt. Ir gundžiau.
Balsas žemas, truputis rimties.
Atvirai demonstruojama oda
Ir raudonis veiduos nuo rudens.
Nesibaigsiu taip greit prasidėjus.
Neišeisiu-yra dar vilties.
Rasiu silpną, rasiu vienišą.
Įsiskverbsiu.
iščiulpsiu.
Neliks.
Būsiu nuodėmė.
Būsiu gundytoja.
...neatleisiu tik sau....

BE PAVADINIMO

Tik pabučiuok,išeit suspėsi dar...
Nutilus žingsniams dar alsuosiu giliais atodūsiais sunkiais, tavo akis sapnuosiu...
O uždarytos durys negirgždės, tik aš į jas žiūrėsiu.
Ir saulė pro užuolaidas nešvies, ir meile aš kvepėsiu...
Tik apkabink, suspėsi dar išeit.
Išnykus siluetui vis dar tave jausiu.
Ausim,delnais, pirštų galais....visa širdim dar jausiu....
Ir tavo bučiniai išsisklaidys, pasklis po šiltą orą...
Bet mano lūpos nenurims. Dar degs karščiu ir noru.
Tik pakuždėk "sugrįšiu dar",išeiti juk suspėsi!!..
Ir žodžiai ištarti paguos,vilties pripildys būtį...
O pro užuolaidas mirgės ir kvies čia dar pabūti.
Aš tuos žodžius padėsiu po širdim.
Ir jie kaskart kasnakt kasdien girtės
"tik pabučiuok","tik apkabink","tik pakuždėk", tik...tik...
Ir neišeisi tu,pabūsi dar šiek tiek

(2007m.)

1996m kai buvau privertas kurt eilerascius vaikams
        ..................Vasarą į rudenį...........
Vasarėlė gęra šilta
Saulė šviečia danguje
Maža gėlė išsiskleidus
Duzgia bitės aplink ja.
*****************
Gera faina vakare
Mėnuo spindi danguje
Čia pelėda uzgia,puzgia
Pelė bėga tamsoje
*****************
Štai rudužis jau atėjo
Lapai krinta lia lia lia
*****************
O ežiukas  susirietęs
Guli šaudu patale
**************
Tai diena,naktis diena ir
ruduo sakys,ate!tia tiaa

Gyvenimo paveikslas

Sugrįžta lyg kažkur paklydę mintys.
Sugrįžta, vėl išsprūsta ir išslysta.
Ir gaudau, mažytes dalis renku, dėlioju,
Į didelį gyvenimo paveikslą jas klijuoju.

Tačiau paliksiu aš jame tuščių dėmių,
Nedėsiu į paveikslą aš liūdnų dienų.
Paliksiu jas šalia, bet ne jame.
Tamsių spalvų nebus – bus tik šviesa. 

Svaja 

Kai saulės spinduliai paliečia mano veidą,
O lengvas vėjas man į ausį kužda kažkieno žodžius,
Užmerkiu aš akis ir nugrimztu į svają,
Kur nuostabus ir mėlynas dangus.

Aš išskleidžiu sparnus ir man atsiveria peizažas,
Kurio nematė dar turbūt žmogus
Matau kelius, gatves, upes ir žmones-
Tačiau tokius šviesius, tokius ramius.

Matau mažytį pienės pūką,
Kuris neranda kelio į namus.
Regiu mažytį akmenėlį,
Kurį nuspyrė eidamas žmogus.

Aš noriu pamatyti, koks gi yra išties žmogus,
Bet vėjas man į ausį tyliai kužda:
-Pabusk!
Gyvenimas ir taip labai gražus… 

-------------------------------------------------

Tik mintimis aš pas tave

Dangui sužibo tūkstančiai žvaigždžių,
Mieste užgeso šviesos, ištuštėjo gatvės…
O mano mintys dar vis klaidžioja taku,
Taku, kuriuo kadaise ėjom dviese.

Ir skrenda mintys lyg lengvutis pienės pūkas,
Ieškodamas tavęs, tavų akių…
Akių, kurios užbūrė širdį ,
Kurių pamiršti vis dar negaliu…

O juk jau taip tamsu, tik žvaigždės rodo kelią,
Tiesiausią kelią link tavų namų.
Jei tu manas mintis šią naktį įsileisi-
Tuomet bent taip galėsime pabūt kartu..

---------------------------------------------------------

Kas tau sakė, kad viskas baikta,
Kad nėra meilės tikros?
Kas tau sakė, kad to jausmo cia nėra
Ir nerasi niekados?
Nebijok to jausmo, nes nesvarbu...
Ar suklysim mes, ar suklysi tu.
Svarbus ne skausmas cia..o Meilė...
Meilė tarp žmoniu...
Aš tuo tikiu...
Bet ar tuo tiki tu..?

--------------

Laiškas tau

Lyg laišką tau rašyt ruošiuos kasdien,
Visas mintis ant balto lapo mintyse dėlioju.
Kiek pasakyt norėčiau, bet ranka nekyla
Rašyt lape žodžius... Ir vėl dvejoju.

Lyg pienių pūkelius, po pievą skraidančius, mintis renku
Ir lyg dėlionės daleles jas į vietas dedu.
Tau sakinius iš jų sukurti mėginu,
Tačiau ant balto lapo mintyse jų užrašyti niekaip nedrįstu.

Kiek pasirodo visko daug tau pasakyti aš turiu,
Dar daug laiškų rašyti ir rašyti tau galiu,
O nuo dabar jau nedvejoju ir pirmyn einu,
Lape rašau žodžius, svajoju ir su kiekviena eilute vis link tavęs einu.

------------------

Maištas

Jie sako man – svajot neverta,
Tau reikia vaikščioti žeme, skrajot nelemta...
Jie sako man – eik tiesiai tik, nesuk iš kelio,
O juk gražiausia ten, kur nėra jokio net takelio...

Jie sako man – žiūrėki kai eini po kojom,
O aš akis į dangų ir žvaigždes tuomet keliu...
Jie sako man – tau patylėti kartais būtų verta,
O aš kiek tik galiu širdim kaskart rėkiu...

Jie sako man – eik ten, kur vėjas tave neša,
O aš brendu giliausiom upėm ir jūrom prieš bangas plaukiu...
Jie sako man – klausykis visad ką protingi šneka,
O aš sakau – savo gyvenimo tiesas pati kuriu...

-------------------------------