Tema: Pažvelkit kitomis akimis
Sveiki ir ačiū, kad užsukot. Iš tiesų, tikiuosi sulaukti patarimų, nes noriu išspręsti savo situaciją taip, jog nukentėjusiųjų būtų mažiausiai.
Taigi, štai mano istorija:
Gyvenu viena su trimis vaikais. Jų tėtis gyvena gan tolokai nuo mūsų (t.y. negali kada panorėjęs atvažiuoti. atvažiuoja per Kalėdas, per vidurinėlio gimtadienį, vasarą važiuoja į Lietuva arba pas mus, priklausomai nuo to, ar vaikai atostogauja pas senelius, na ir dar galbūt kartą)
Su vaikais jis bendrauja noriai. Kartais skambina kasdien, kartais kartą per savaitę. Finansiškai irgi prisideda (siunčia pinigus vaikų išlaikymui, atsiunčia papildomai lėšų gimtadienio dovanoms, Kalėdoms, papildomoms drabužių išlaidoms)
Žodžiu stengiasi kaip moka ir kaip gali (aišku tas stengimasis kartais mamoms atrodo keistas, bet galų gale tai du skirtingi žmonės, taigi skirtingas suvokimas, o ir laiko praleidžia su vaikais ne vienodai.)
Vaikai ji myli, laukia atvažiuojant. Mano penkiametis prisiminė, kad praėjusį kartą išvažiuodamas tėtis "atidavė savo pinigėlius" vaikams (iš tiesų tai padalino gal £10) todėl, kad telefono pokalbio metu, paklaustas ar gali atvažiuoti, tėtis pasakė, kad neturi šiuo metu pinigų bilietui. Vaikas aiškino, kad jam tėčio pinigų nereikia, kam jis juos atidavė, tegu geriau nusiperka bilietą ir atvažiuoja. Į ką tėtis atsakinėjo tik "aš tave myliu". Per visą pokalbį nenuramino ir nieko nepaaiškino. Po pokalbio likau su verkiančiu vaiku, ilgu pokalbiu, raminimu ir visos situacijos aiškinimu. Vienaip ar kitaip, vaikams reikia tėčio, tai ir kvailam aišku.
Bet.... Jo atvažiavimai mane be galo slegia... Ne todėl, kad jis atvažiuoja savaitei ar dviem. O todėl, kad jis nepalieka manęs ramybėj. Todėl, kad kaskart atvažiavęs sako, kaip mane myli, kaip pasiilgo.. Todėl, kad nenori būti tik su vaikais. Jam reikia, jog ir aš būčiau kartu. Todėl, kad pastoviai klausinėja ar gali mane apkabinti. Aš taip nuo šito pavargau, kad jam atvažiavus man visiškai dingsta noras kažką namie daryti. Aš noriu užsidaryti savo kambaryje ir niekur nekišti nosies, nieko nematyti ir nieko negirdėti. Aš negaliu paprašyti, kad jis apsistotų kur kitur, kadangi jis neuždirba tiek, tuo labiau suprantu, jog nori matyti vaikus. O jam apsistojus ne pas mus, jo vizitai sumažėtų tikriausiai iki karto metuose.
Aš mastau kaip pasakyti, kad nenoriu, jog jo vizitai truktų ilgiau, nei keturias dienas.. Dar masčiau, jog galėčiau tą laikotarpį, kai jis atvažiuoja, pagyventi pas draugus. Tačiau... aš juo nepasitikiu tiek, kad galėčiau palikti vaikus su juo ilgiau nei pasivaikščiojimui po parką. Ir tam yra savų priežasčių (jis neturi kantrybės, ir dažnai pradeda šaukti ant jų dėl smulkmenų, kartais grasina diržu. Taip pat buvo ne kartą, kad išėjęs su vaiku į lauką, vedasi jį pas draugus žiūrėti filmukų. O vaikas visą dieną nebuvęs namie valgė tik meduolių ir ledų. Na, dar bijau, kad turėsiu visą dieną šveisti virtuvę ) Net nežinau... Gal verta duoti jam galimybę būti tik su vaikas.. o jeigu tai vaikų sąskaita?
Ne pirmi metai mėginta paaiškinti, jog mes neturim bendros ateities ir geruoju ir bloguoju. Jei aš su juo bendrauju grubiai, viskas lyg ir gerai (t.y. jis prie manes neina su savo "myliu ir pasiilgau", tačiau gerai tik tuo atžvilgiu. Nes tokiu atveju jis būna surūgęs, nesišypso vaikams ir tiesiog su jais būna, kažkiek žaidžia. Tačiau jei aš bendrauju su juo paprastai, draugiškai, viskas apsiverčia aukštyn kojom ir vėl prasideda visos malonybės...
Jo draugai ant manęs dantį griežia, kadangi jis nežiūri į kitas (ne iš vaiko tėvo lūpų girdėta, tiesiog ne vienas jo draugas yra man tai pasakęs)
Dabar artėja Kalėdos... o aš ir vėl panikoje... Vaikai nori, kad jis atvažiuotų, o man jo atvažiavimas - didžiausias košmaras...
Dėkui, kad perskaitėt