Man atrodo, tai šioks toks kaimo ir mužiko sindromas,. prasčiokiška mąstysena, o dar sumišusi su itin krikščionišku auklėjimu, kuris moko užsidaryti ir kankinti kitą žmogų, siekiant sau naudos. Negali būti nieko baisiau. Tokie žmonės ( kurie jau ir šiaip yra susikaustę pernelyg, neturintys humoro jausmo, saviironijos) labai staigiai susireikšmina ir jaučiasi "kas tai aš", nors realiai jiem nėra kuo didžiuotis. Mūsų panas kai kurias užtenka,kad kas pakalbintų, ir jos visam gyvenimui užriečia nosį. O jei dar berniukas iš svetimo kiemo, tai tada jau visiškai antgamtinėm būtybėm patampa, kuriom nepavaldūs šios žemės dėsniai. Žinoma visi tokie žmonės anksčiau ar vėliau krinta ir žlunga, susiduria su tikrove (senmergystės, išdavysčių, degradavimo) bet iki tol....tai yra paprasčiausias kvailumas, ribotumas, prasčiokiškas auklėjimas, tas tariamas paprastumas, kurį lietuviai taip garbina, o už kurio iš tiesų slypi šaltumas, abejingumas, pasipūtimas kitam, susvetimėjimas. O panom, kadangi jos yra siekiamos, o vyrai siekantys, tas itin būdina, pasimato. Labai dažnai panos ieško išsilavinusio vaikino, bet po kelių jų ištartų sakinių pamatai jų pačių išsilavinimo lygį, tai tada......būdamos visiškos nykumomis ieško kone profesorių
Neadekvatus tikrovės suvokimas. Iš čia ir ta tuštybė bei pasikėlimas. Žinoma, pas nus yra nemaža vyriškos lyties personažų, su kuriais, kai pagalvoji, būdamas mergina, neitum ir tuštintis į galinį kiemą kartu.