Kurį laiką stebėjau tiek vyrus, tiek moteris, ir matydamas, kaip skiriasi jų poreikis turėti vaikų įvairiame amžiuje, norėjau suprasti, kodėl didelė dalis vyrų, kurie yra penkiasdesimtmečiai, šešiasdešimtmečiai ir panašiai, nebenori turėti vaikų, jų nebeturi, ir nebėra patrauklūs moterims, kurios nori turėti vaikų, nepaisant to, kad jų spermatozoidai gaminami visą gyvenimą. Ir šiandien bežiūrint vėl į tuos žmones, šovė mintis paaiškinimas, kad taip yra todėl, kad jie susilaukė jiems reikiamą vaikų skaičių, todėl tam įvykus, poreikis turėti vaikų išsijungė. Kartu su jo išsijungimu, tie žmonės nustoja stengtis daug visko turėti, ir ima gyventi minimaliai. Tuo metu supratau, kad kadangi taip yra, visų svarbiausia tam, kad visą gyvenimą būtų poreikis gyventi maksimaliai, visus vaikus, kiek jų reikia, turėti kuo vėliau, nes nėra aišku, kiek konkrečiam žmogui reikia jų turėti, todėl neaišku, kuris vaikas yra paskutinis, po kurio žmogaus gyvenimas persijungia iš maksimalaus į minimalų. Tai esminis faktorius, nuo kurio priklauso kiekvieno žmogaus pasiekimų mastas ir gyvenimo kokybė. Be abejo, dauguma turi vieną ar kelis vaikus jauname amžiuje, nes taip įgimta, bet po pirmo vaiko, kiekvienas sekantis vaikas šia prasme, yra loterija, kuri gali užbaigti maksimalų gyvenimą. Todėl manau, kad geriau pasilikti poreikį turėti dar vieną vaiką, kaip varomąją jėgą, gyventi geriausią įmanomą gyvenimą. Moterims, aišku, iki nebegalėjimo jų turėti.