Protingas, išsilavinęs, pasiturintis bet su negalia :( (Страница 5 из 6)

Dovile, nekalbam apie išskyrimą šeimoje - kalbam apie išskyrimą visuomenėje. Žvilgtelk į Arnoldo rašytą postą aukščiau... Jau kažkur rašiau apie tai, kaip neįgalieji ignoruojami, tai nesinorėtų kartotis.

Teko kalbėtis su motina, kurios sūnui su psichine negalia kavinės darbuotojai atsisakė leisti pasinaudoti tualetu, "nes čia dar mums problemų pridarys" - ir tik po to, kai buvo pagrąsinta: "tai jis atsitūps ir pridarys jums čia ant grindų" pavyko išgauti raktą... Apie žvilgsnius tai gal ir kalbėti neverta...

Kaip Arnoldas sakė, turi būti visa galva aukštesnis už kitus, kad tave laikytu sau lygiu... O kai kur ir tai nepadeda... Žiauru, bet kol kas dar taip yra. Jeigu mes čia diskutuodami išdiskutuosim kokius nors pokyčius į gerąją pusę - VALIO!...

Noreciau tiketis kad patis zmones nebesijaus trikdomi...

Butent tai reiskia, kad tokiu kurie supranta - visumoje nera daug. Is tuo ir atsiranda visi tokie stai konpleksai, o gaila...

Taip aciu uz palaikyma - buna ir mano gyvenime ir maloniu netiketumu bet as ir tuo matyt bijau

Arnoldui atsakau - atleisk, nepagalvojau, kad pas mus iš tikrųjų gali taip būti. Ką padarysi, yra kaip yra. Matyt, mūsų visuomenę reikia prie to pratinti...

[quate]Turint negalia labai sunku jaunysteje o paskui sulaukus branziu metu(keturiasdesimties)galima susirasti ir drauge kuriai nebus svarbu kaip atrodai o bus svarbu ka jauti. [/quote]

Gal. Nors tikriausiai ir stipriausi jausmai, jaunystes aistra jauciami buten tokiame amziuje, kokiame esu dabar. Paskui gali atsirasti iskaiciavimas, pinigai ir svetimi vaikai... kuriems ismaitinti busiu reikalingas. Nepasitikesiu as tais jausmai po 40 metu nors tu ka. O ir viduje nuolatos kirbes klausymas "- O kur jus buvote, brangiosios, kai man jusu reikejo...". Ne, po 35 nieko neisileisiu i savo sirdi, na nabent jaunute nuosirdzia mergaite, kuri netures keslu buti su manimi is isskaiciavimo.

kaip be ziuretum taip jau yra, kad - sudetinga...

butent, 40-metes, jau subrendusios, karjera padariusios ir turincios pakankamai savo pinigu moterys, joms "sponcoriu" nebereikia, netaip kaip jaunos studenciokes ziurincios kaip cia nusikabint dede stora pinigine

Tokios poniutes manimi nesidomes ir budamas 99-eriu   O tos kurios noretu pasinaudoti ir dabar jau yra. Tai labai akivaizdziai matosi ir greitai atsiskleidzia. Taciau po 30 metu, "mamytes" bus gudresnes, o galbut ir pats kazkiek busiu joms reikalingas kaip ir zmogus, taciau, deje, per velai ir tik KAZKIEK. Man reikia tikru jausmu, savu vaiku, o ne dziaugtis svetimo nenusisekusio gyvenimo likuciais... 35+ metus geriau skirsiu darbui. kurybai ir kitiems prasmingiems dalykams.