Nera to blogo, kas neiseitu i gera. Jei pasekmes vis dar jauti kaip bloga dalyka - vadinasi pati dar sau neatleidai. Visiems sakai kad jau susitvarkiai su savimi, bet viduje dar jauti nuoskauda. Na kazkas tokio. Nesu juk as psichologas, nezinau visu subtilybiu...
Viena labai vykusi palyginima zinau atleidimo tema
Tarkime valgome maista. Suvalgeme ir tarkime leksteje liko visokiu maisto likuciu po truputi, pvz. vienas kitas ryzis ar bulve, keletas pusiau prakastu darzoviu, mesos kauliuku, padazo truputis ir panasiai... Ta likuti juk nesidesime kur nors saugotis rytojui, o ismesime i siuksliu deze. Ateis rytojus, reiks vel valgyti ir ka mes darysime? Juk nesikapstysime siuksliu dezeje beieskodami vakaryksciu likuciu, imsime nauja maista, ar ne?
Tai ir su gyvenimu, kol gyveni manau ji reikia ir analizuoti, be ka jau pragyvenai, pasilik tik kaip istorija, neleisk istorijai uzimti dali siandienos. Gyvenk nauja istorija.