Jūs esate neprisijungęs. Prašome prisijungti arba registruotis.
Diskusijų forumas → Naujienos / Apie Viską → Kas esu: ar idealistas, ar materialistas?
Puslapiai Ankstesnis 1 2 3 4 … 7 Sekantis
Norėdami rašyti atsakymą turite prisijungti arba registruotis
O kodel negali isvedineti? Galbut mes tikrove surantame vienaip, o is istiesu yra dar kitaip...as kaip supratau, kad ideja kyla is trukumu... materializmas nebutinai daiktinis ir apciuopemas... :?
Auriui ir Raselei taip teigiant gresia sąvokų ir tarptautinių žodžių reikšmių pritaikymo chaosas. Jei jums svetimas mokslo žmonių tikslumas, tai taip ir liks nesusikalbėjimas. Juk negaminsi patiekalo sumaišant majonezą, uogienę su pipirais...
Istikruju gali buti bet kokiu pakraipu ar tikejimu, bet duonos atnesti i namus reikia. Ir ta nama reikia tureti, i kuri atnesi duonos. Kaip vadinasi tokia filosofija, kur pirmiausia yra tu, seima, draugai ir visi artimieji, ir tik tada sakojasi pakraipos (jei tam atsiranda laiko) i materilaizma ar idealizma (filosfine prasme). gal tai vadinama gyvenimo praktine filosofija 
nezinau
na chaoso nesistengiu daryti tiesiog atvirai pamasciau, kas butu, jeigu butu 
hmmm materialiste tikrai nesu ir idealiste ir ne...paprasciausiai viskas viename ir dar daugiau ..
mintis ar chemine reakcija smegenyse? skamba panasei kaip kas pirmiau atsirado kiausinis ar vista ?
bet jei rimtai: tai platono laikais zmones tikejo kad matirialus pasaulis yra dieviskojo atvaizdo netobulas mirtingas ligotas ir gendantis atvaizdas. nes dievas yra vienas tobulas nematerialus nemirtingas ir amzinas = vadinasi ten nera laiko supratimo. Vadinasi dieviskajam pasauly klausimas kas pirmas neturi prasmes nes nera nei praeities nei ateities dei dabarties , yra tik amzinybe (=dievas amzinas)
Musu materialus gyvenimas panasus kaip kad plaukimas upe valtimi: mes irremes nugara y prieky ir nematom ateities, galime tik spelioti, bet mes matome dabarty slenkancus upes krantus ir praeity visa upes daly kuria jau praplaukeme.
Tua tarpu dievas mato mus irkluajancus upe jis mato musu ateity dabarty ir praeity iskarto.
beto mums materialistams mintis tai isradimas kazko naujo, bet Platono laiku zmonems tai tik tai ka mes prisimename is dieviskojo pasaulio o ne israndam ka nor naujo, nes dievui tobulintis nereikia jis ir taip tobulas Zmones kurie isranda dauk gero ir nuveikia visuamenes labui ira tiesiog tobulesni dievo atvaizdai ir daugiau prisimena is dievisko pasaulio.
juk pirma gimsta mintis ideja o tik poto ji ygivendinama breziniuase o poto su konstruajamas dviratis, bet pats dviratis tai nieko naujo tai tik tai ka mes sugebejom prisiminti is dieviskojo nematerialaus idejos pasaulio. Pasak Platono laiku tikejimo
Kaip atsiranda zmones "seselei" dievo atvaizdo? jei simboliskai pavaizduatume dieva dviraciam vezime pakinkyta trim arkleis simbolizuajanceis isminty, drasa ir aistra. tai kai tie arklei suvaldyti ir sualiuaja darnei viskas grazu , bet staiga vianas aistros ir geismo arklys prasiverze y prieky tai vezimas dunda i griovy dievas krenta y mirties upe ir gimsta nuademes vaisius zmogus netobukas mirtingas ir senstantis dievo atvaizdas. Prancuzai sako: mazoji mirtis kas reiskia Orgazmas. arba kaipsakant orgazmo metu zmogus truputi mirsta (panasu ar ne?).
Tua tarpu nepergyvenkit del dievo jis net nesusizeide jis juk nemirtingas ir amzinas
as turiu dar viena idiotiska klausima: ar gali dievas sukurti toky akmeny kurio negaletu pats pakelti?
dievas juk visagalis ar ne?
Linai tu esi filosofas is graiku philosophia (φιλοσοφία), "isminties draugas"
Kai pavarksi kreipkis padesiu nes as esu psichiatrijos/psickologijos draugas
mintis ar chemine reakcija smegenyse? skamba panasei kaip kas pirmiau atsirado kiausinis ar vista
kazkur skaiciau, kad vista-tai tik priemone tikslui pasiekti-vienam kiausiniui padeti pagimdyti kita kiausini :? visai man patiko
Žinoma cheminė reakcija, nes tik ji sukuria mintį
Biologija, kuri gilinasi į gyvybės apraiškas kūne skatina suvokti žmogų - kaip turintį vien kūninę sielą - iš medžiaginės pusės (kūnas be sielos - lavonas). Bet juk žmogaus siela nėra vien juslinė - gyvūniška. Žmogus ją pranoksta turėdamas vidinį nematerialųjį-dvasinį pasaulį. Kaip budėjime savuoju "aš" dėmesiu sąmoningai gali būti: prote(logika, atmintis, erudicija, intuicija... samprotavime kalba-sąvokomis), širdyje(giluminių jausmų, norų ir troškimų buveinėje), sąžinėje(tekstinio turinio vertinime kaip gero ar blogo), vaizduotėje, laisvoje valioje(kaip galimybės pasirinkti, atsakingai siekti gėrio šilumos - širdžiai ir šviesos - protui)... Mąstytojai gerai supranta, kad žmogaus siela yra pranokstanti biologines gyvybines galias, nes turi dvasią. Dėl dvasios vadinamoji dvasinė siela yra nemirtinga. Kai siela (gyvybė) atsiskiria nuo kūno, dvasingoji siela išlieka su asmenybės galiomis - vidiniu pasauliu pomirtiniame gyvenime. Krikščionys tiki, kad bus kūno iš numirusiųjų prikėlimas, o po paskutinio teismo tolesnės ateities ir lemties sprendimas.
Todėl tikinčiojo žmogaus pozicija turėtų būti idealistinė.
oi Linas 37, kadaise as esu prirases per filosofijos paskaitas panasiom tematikom ... siaip taip diskutuojant padaromos tam tikros hipotetines klaidos, ir toliau jomis remiantis galima praktiskai pasiekti bei irodyti ka tik nori. Ir padarei daug klaidu. Kad ir eiline:
1."Mastytojai gerai supranta, kad...", o jei koks mastytojas negerai supranta, tai jis jau nemastytojas? ir t.t. Paskui kyla klausimai, kodel supranta, ar gerai supranta. Pvz as nesutinku?
2.Toliau, naudoji savoka "biologines gyvybes galias" ? Kas tai per daitkas ? Manau dauguma tai gali suprasti skirtingai, tad kaip diskutuoti toliau, jei metomes teiginiais, kurie skirtingu zmoniu suprantami skirtingai? Vien ties teiginiu kas yra "biologine gyvybe" ir nebiologine gyvybe bei biologine negyvybe butu galima sugaisti nezinau kiek.O svarbiausia "biologines gyvybes galia".
3. "Pranokstanti biologines gyvybes dalis". Kokios tos dalys yra ir kas jas nustate? Gal ir as tada galiu ivesti koki savo biologines gyvybes mato daliu sistema?
4. Siela priskirt/sutapatinti su 3 punkte pamineta "biologine gyvybes dalimi". Vien sielos terminas reikalauja tam tikro apibrezimo, nes vel, mes gal but skirtingai isivaizduojama, suprantame, tikime i "Siela".
5. "Biologija, kuri gilinasi į gyvybės apraiškas kūne".. na pasakos maziems vaikams. Kunas tai yra sistema, o ne indas, cia butu pagrindinis argumentas.
6. Teiginys, kuriam irodyti nemanau kad uztektu 100 tomu knygos "Bet juk žmogaus siela nėra vien juslinė - gyvūniška. Žmogus ją pranoksta turėdamas vidinį nematerialųjį-dvasinį pasaulį".
Cia jau man idomu, kokiu rusiu tos sielos buna. Siaip filosofijoje teigiama kad yra du skirtingi pasauliai: juslinis ir protinis. Esu parases veikala, visiskai tai neigianti. Kad tai vienas ir tas pats, tik kitaip. Jo paneigti nesugebejo filosofijos destytojas, ta diskusija taip ir liko neuzbaigta. Siaip dirbau su dirbtiniu itelektu. Idieginejau gamyklose valdyti tam tikrus procesus, esu susidures praktiskai, su kitu poziuriu i logika ir prota. Ir galiu tai panagrineti visiskai is skirtingu poziciju. Pvz man viena yra pagrinde mysle tera sitame reikale bei mano mastysenoje: kaip niekas tam tikromis salygomis tampa kazkuo, tebelikdamas niekuo?. Paaiskinsiu. Mano manymu, ne siela padaro ar kazkoks abra kadabar zmogu gyva, bet tiesiog materija, prie tam tikru salygu (per atomos virsdama i molekules, molekules i neuronus bei smegenis, plius tekantys neurnai) ir yra gyvybe, kazkas visai kita. Tad mano supratimu gyvybe tai tam tikras virtualumas arba tam tikras materijos atspindys, bet kartu visiskai kitas produktas. Manau cia daug ka galima butu pasakyti, bet tikrai nemanau, kad butu galima rasti cia atsakymus . Is siu pamastymu seka, kad gyvybe gali buti ne tik biologine (bent jau mano samprotavimuose. Ir kad aiskiau butu, pateiksiu tam tikra pavyzdi:
Mes galima puikiai zinoti chemine ar kokia meiles prigimti ar skausma. Moketi tai malsinti ar sukurti dirbtinai. Bet jei mums skauda, mums vienodai, tai chemija ar ne, nes mes jauciame ne chemija, o "skausma", nors tai ir yra "chemija". Man tai du lygiagretus pasauliai, materialumas su virtualumu. Mano ziniom, be galo tampriai susiete vienas su kitu. Tad teigti, jog sie pasauliai gali egzistuoti vienas be kito... gal ir gali, bet irodymu nera ne vieno, o jei ir yra kokiu pavyzdziu: kad negali. Beje, materialus pasaulis keicia musu virtualu pasauli, o virtualus pasaulis (neturiu duomenu), kad keistu materialu pasauli. Tad kalbejimas apie pomirtinius gyvenimus ar sielas ar dar ka, tai yra tik norai, baimes ar kazkas kita. Reikia pripazinti ta informacija, kuria turime. Mes galime apipavidalinti savo norus paciais graziausiais teiginiais, bet paskui tais norais bandyti kazka irodineti kaip tiesomis... - tai labai vaikiska.
Gerai jei rašei filosofinius darbus. Kuo filosofuojančių tekstai skiriasi nuo šiaip samprotautojo-išvedžiotojo rašinių? Tuo, kad filosofas gilinasi ir viską sieja su išmintimi(Gėrio ir Tiesos siekimu). Žmogiškosios „išmintys“ gali viena kitai priešingai prieštarauti, tačiau manau Tiesos ieškotojai išeina iš aklavietės neapsiribodami vien savimi ar abejotinais išvedžiotojais, bet turi autoritetu ne vien pripažintus filosofus ir labiau bei svarbiau laikosi Aukščiausiojo Filosofo – Dievo apreikštąjį žodį. Matai, tai ko žmogus savo ribotumu negali apimti, linkęs neigti ar reikalauti įrodymų. Aš giliai įsitikinęs Dievo pranašumu ir Jo žodžio realumu. Suvokiu, kad savo protinėmis galiomis galiu tik dalinai suvokti antgamtines galimybes, žmogiškuosius-žemiškuosius mokslus pranokstantį, tikėjimo turinį. Įrodymas tas, kad tikrosios vertybės istorijoje išbandomos teisingumu. Jei išlieka aktualumas ir galia, vadinasi tai didelio autoriteto požymis. Juo tėra gyvasis amžinasis Jėzus. Parašiau tai, nes suvokiu, kad filosofiniai siekiniai patikrinami dedukcijos būdu kaip vertingi ir išliekantys. Išmintis – yra Kūrėjo tobulas „kūrinys“.
Giedriaus samprotavimai yra materialistiniai. Jis dvasinį pasaulį įvardija-tapatina su virtualumu. Sielos išgyvenimus veikiant medicinos ar narkotinėmis medžiagomis galimas. Tačiau su dvasingumu – sveika dvasine veikla ir sielos gėriu yra susiję visi altruistiški su meile besisiejantys veiksmai. Jie kyla iš geros širdies ir šviesaus proto – yra laisvos valios išraiška. Išmintis yra amžinų, prasmingų ir išliekančių vertybių pusėje. Filosofui jei tai ne argumentas, tada tai ne filosofija...
Ir vel suklydai. Filosofija, jei tai butu vien gilinimasis, tai nebutu mokslas ir jis nebutu destomas universitetuose. Juo neina taip vienreiksmiskai kaip matematikoje pagristi par paneigti teiginiu. Bet tikslas, kuo tiksliau logiskai argumentuoti ir daryti isvadas apie kompleksines savokas ar reiskinius, kad butu galima susikalbeti ir prieti bendru isvadu. Jei yra sudetine savoka, ji skaidoma i mazesnes paprastesnes, kol vienreiksmiskai reiskini apibudini kitais suprantamais teiginiais. Pvz valia, laisve, prasme, siela. Visa tai nors is pirmo zodzio yra pirmines esybes, bet isigilinus, tai nera visai taip pat. Tai tam tikra prasme ejimas prie pirminiu savoku, esybiu, kaip ir pojuciu, reiskiniu.
As niekad negalesiu su tavimi susikalbeti, kol pats neisigilinsi i savo zodzius. Taip ir kiti taves nesupras ar nesiklausys.
Kai kalbi apie mane, pavartoji "samprotavimai". Jie ir negali buti nematerialistiski. Samprotavimas paremtas logine mozaika. Tikejimas paremtas kitais dalykais. Ir.... kai tu juos sumaisai i viena ir kartais pavadini mokslu... juos reikia atskirti. Arba iskarto apsibrezti kontekstus, kad tu kalbi tik biblijos kontekstu, tada visiems kitiems zmonems aisku, kad jokiais kitais kontekstais su tavimi nesusikalbes, nes taip pat skambantys zodziai tures skirtingas prasmes.
Visiškai palaikau Giedriau poziciją. Man atrodo, kad Linas filosofiją įsivaizduoja buitiniame kontekste, kur ji nedaro lemiamos reikšmės tam tikriems moksliniams reiškiniams. Visu pirma moksliniams metodams, reiškinių stebėjimo objektyvumui užtikrinti. Mokslininkas(tarp jų ir filosofas) turėtų atsikratyti išankstinių įsitikinimų(tokių kaip dievas), nes jie kenkia stebėjimo objektyvumui. Kiekvieną klausimą išnagrinėti problemiškai. Kelti klausimą bei patvirtinti teiginį arba atmesti. Žinoma jei įvestume dievo savoką ir dėl jos nesiginčytume viską labai supaprastintume.
Mokslo, filosofijos, teologijos objektai ir metodai skirtingi.
Mokslas ieško atsakymų į klausimus: kaip - veikia, yra? Kelias link atradimų, išradimų.
Filosofija: kas tai? kodėl? koks tikslas? Kelias per interpetaciją (aiškinimą).
Teologija: ką Dievas apreiškė? Koks teisingas tikėjimo turinys? "Tikėjime tiesa yra laikoma jau pradžioje, ir vadinama dogma." (A. Maceina)
Kas dėl filosofijos(meilės išminčiai). Ji kyla iš nuostabos užduodant (viršmokslinius) klausimus: "Kodėl apskritai yra kažkas? Kokia visumos prasmė? Kodėl aš esu aš, o ne kas nors kitas? Kas yra po mirties? Ar esu laisvas ir atsakingas už tai, ką darau, ar mano veikla yra priverstinė? Kas yra teisingumas?" (A. Anzenbacher) "Pagrindinės filosofijos problemos yra: tiesa-gėris-grožis." (Platonas)
Protu - kaip prožektoriumi tamsoje gali apšviesti žemės paviršiaus kūnus ir pažinti medžiaginio pasaulio subtilybes (mokslinis metodas) per indukciją (iš apčiuopiamų dalių artėti prie apibendrintų plačiau apimančių sąvokų). Tačiau dangaus kūnus-žvaigždes apšviesti prožektoriumi (protu) nepavyksta, o paneigti, kad dangaus kūnai neegzistuoja irgi naivu (dėl tikėjimo). Štai kodėl paminėjau dedukcinį(iš abstrakčios visumos artėti link dalinių apčiuopiamesnių dalykų) metodą ir tikėjimą. Yra sakoma, kad filosofija yra teologijos tarnaitė. Todėl drįstu teigti ir atskleidžiau, kad teologijos pagalba dedukcijos metodu yra prasminga ir teisinga ieškoti sąryšių filosofijoje.
OMG
galvojau cia normalus zmones atsakineja kokie jie...o cia pasirodo sitas ligonis bludyja...begt nuo jo kuo toliau reikia... 
OMG
galvojau cia normalus zmones atsakineja kokie jie...o cia pasirodo sitas ligonis bludyja...begt nuo jo kuo toliau reikia...
tiesiog žmogus pasako savo nuomonę. Tai, kad su juo daug kas nesutinka(ir aš), tai nereiškia, kad jis yra ligonis.
Tomas, 28 parašė:OMG
tiesiog žmogus pasako savo nuomonę. Tai, kad su juo daug kas nesutinka(ir aš), tai nereiškia, kad jis yra ligonis.
Tau gal ir nereiskia...man jis ligoniu ligonis..debilas kitaip sakant..
esu idealistė ir realistė
Jei tikejimas yra faktas ir negincijimas ir tai pradine dogma, tai nera ka toliau diskuotuoti, nes galima bet ka pridiskutuoti, ir tai man primena jau psichologija, kai ieskoma budu, motyvu ar kokiu kitu faktu pateisinti jausma nesigilinant i nieka kita.
o jei filosofija yra interpretavimas, tai isvis, as patyliu... matau gimsta nauja filosofijos samprata. Tokiu filosofu pilni barai, kurie ko nors prisiskaito, isgeria, ir desto savo filosofines tiesas . Ir tada buna tas geresnis "filosofas", kuris garsiau kalba, arba kuris visiskai nesiklauso, ka kalba kiti. Ir taip atsiranda tikroji tiesa, aleliuja
Mokslas ieško atsakymų į klausimus: kaip - veikia, yra? Kelias link atradimų, išradimų.
Filosofija: kas tai? kodėl? koks tikslas? Kelias per interpetaciją (aiškinimą). ".
Cia tu kalbi apie mokslo pritaikyma, bet ne apie moksla. Tas pats kaip pasakyti, kad fizika, tai mokslas kaip padaryti geresni procesoriu ar geresni teleskopa
Materialistinio mąstymo protas nepajėgus žavėtis viršmoksliniais klausimais ir nepajėgus priimti ir interpretuoti tikėjimo turinį. Įsikibimas į nuosavą mąstyseną, o sąvokų nesuvokimas verčia tik neigti ir kritikuoti neieškant suprantamų minčių žavesio, bet pasiliekant prie ribotų ir primityvių išvedžiojimų. Imlus atviras išminties ir tiesos ieškantis protas atvirai palaiko, o kas neaišku klausia, kad suprasti. Išmintis yra didelis turtas, tačiau kas nutolsta nuo jos pasilieka seklumose be nuostabos, vien iš pažiūros gudrių samprotavimų ribose, su savimi patenkintu įspūdžiu. Atmesti ir žeminti kitą yra žemos kultūros, riboto proto pozicija, atitolinanti dalijimąsi geromis mintimis per dialogą. Dievo ir dvasingumo atmetimas be kilnių idealų nuskurdina žmogų - žemina jo orumą, asmens vertę, asmenybės raišką.
"Tokie pasvarstymai teikia pirmą išvadą: tiesa, kuri tapo mums žinoma per Apreiškimą, nėra nei žmogaus proto padarinys, nei jo argumentų viršūnė. Veikiau ji pasirodo kaip nepelnyta dovana, kuri savaime skatina mąstyti ir trokšta, kad ją priimtume kaip meilės ženklą. Ši apreikštoji tiesa, įkurdinta istorijoje, leidžia iš anksto patirti aukščiausią ir galutinę Dievo viziją, skirtą tiems, kurie jį tiki ir visa širdimi jo ieško. Vadinasi, aukščiausias asmeninės egzistencijos tikslas yra tiek filosofijos, tiek teologijos dėmesio objektas. Nepaisant metodo ir turinio skirtumų, abidvi disciplinos veda į tą „gyvenimo taką“ (Ps 16, 11), kuris, anot tikėjimo, galiausiai nuveda į pilnutinį ir amžiną Trivienio Dievo kontempliavimo džiaugsmą.
<...>
Todėl nepaprastai svarbu, kad vertybės, kurias žmogus renkasi ir kurių siekia savo gyvenimu, būtų tikros, nes tik tokių vertybių dėka žmogus gali tobulėti ir atskleisti savo prigimtį. Žmogus randa tikrąsias vertybes neužsisklęsdamas savyje, bet tik atsiverdamas ir ieškodamas jų taip pat ir jį pranokstančiuose transcendentiniuose lygmenyse. Tai esminė sąlyga, jeigu norime tapti savimi ir įtvirtinti savo, kaip suaugusio asmens, brandą." (Enciklika "Fides et ratio" (tikėjimas ir protas)) http://www.lcn.lt/b_dokumentai/enciklikos/fides-et-ratio.html#Protas%20slėpinio%20akivaizdoje
Puslapiai Ankstesnis 1 2 3 4 … 7 Sekantis
Norėdami rašyti atsakymą turite prisijungti arba registruotis
Diskusijų forumas → Naujienos / Apie Viską → Kas esu: ar idealistas, ar materialistas?