Topic: mano kūnas, mano tvirtovė
Kadangi čia nėra blog'o o rašyti mintis į karštąją liniją yra beprasmiška, tad...
Esat pastebėję, kaip skirtingi žmonės skirtingai prižiūri savo būstą. Vienam dulkės bado akis jau po poros dienų, kitam jos netrukdo ir puse metų. Vienam trupanti siena reikalauja neatidėliotino remonto, kitam "ai dar stovi, nieko tokio". Tie kas gyvena nuosavame name, turi bent vieną medį, kokių nors augalų, kuriuos taip pat reikia prižiūrėti. Pas vienus kiemas primena džiungles, pas kitus viskas nuolatos nukirpta, švaru ir sutvarkyta.
O dabar filosofinė temos mintis. Mes gyvename ne tik name, bute, bet ir savo kūne. Sakykit kaip norit, bet protas ir kūnas tai ne tas pats. Kiekvieno žmogaus charakteris lemia tai, kaip jis prižiūri ne tik savo kambarį, butą, namą, kiemą, bet ir savo kūną. Galbūt moterims tai yra labiau įprasta, juk jos paprastai būna tvarkingesnės, bet ne visada.
Taip kaip pastatyto namo pamatų nepakeisi, taip negalime pakeisti tam tikrų kūno bruožų. Ar yra tekę būti dideliame name, kuris iš lauko atrodo toks prašmatnus, bet viduje dedasi tikra betvarkė. Arba nedidelis namukas, iš pažiūros labai paprastas, tačiau vidus visada sutvarkytas, visaip išgražintas ir toks jaukus.
Gyvenamą vietą galima pakeisti, bet savo kūne teks praleisti visą likusį savo gyvenimą. Kartais jį reikės remontuoti, galbūt atnaujinti, taisyti, valyti dulkes ir tai nepadarys jokia tarnaitė ar kambarių valytoja, jokie meistrai, tą reikės padaryti kiekvienam pačiam.