Nežinau, ar galima gyventi su žmogum, jo nemylint...Sunku ką nors komentuoti Jūsų situacijoje, kai realiai nežinai vis konteksto, tačiau... Realiai, tai ko Jūs pati rašote kad norite, jau turite - pagarbą, rūpestį ir saugumą. Šeimyniniame, arba poros gyvenime tai yra pakankamai daug. Aistra - įdomus jausmas, tik išblėstantis greitai, o tuo pačiu ir nesudėtingai pakurstomas. Tik pastangų reikia į tai įdėti daug. Pati santuokoje gyvenu 16 metų. Kai tekėjau, atrodo mylėjau savo žmogų, tą patį galiu pasakyti apie sąvąjį, ką ir Jūs. Mane gerbia, vaikus myli, tam tikra prasme rūpinasi tiek kiek tą rūpestį suvokia....tačiau man lyg ir norėtųsi daugiau. Tik ko daugiau, ko gero sunkiai galėčiau tai įvardinti. Pult kitam į glėbį, dėl keletos aistros akimirkų - nemanau, kad būtų prasminga. Gerbiu savo žmogų, manau ir Jūs gerbiate savąjį. Reikia labai gerai pagalvoti, ko pati norite, nes nėra jokios tikimybės, kad kitas bus geresnis už tą kurį jau suradote. Galite stipriai apsirikti besistengdama ieškoti savo "vizijos", kai turite gerą žmogų šalia. Žinoma, jei nieko jam nejaučiate, tada viskas kur kas sudėtingiau, tačiau iš Jūsų trumpo pasakojimo, visgi susidaro vaizdas, kad kažką jaučiate tam žmogui. Tai gal neverta švaistyti laiko kito paieškoms, o tiesiog bandyti pakurstyt aistras namuose. Pačiai teko tai pergyventi, kūrenti ir kurstyti ir į šoną nueiti teko, tik tam, kad suvokčiau, jog tas žmogus kuris yra šalia manęs....tikrai yra mano žmogus. Tiesiog bandykite surasti kuo daugiau sąlyčio taškų su savo žmogumi...Galiu tik palinkėt sėkmės