Ponaitissss parašė:ns parašė:Aš elgiuosi lygiai taip pat Ir ką? Tai reiškia, kad nemoku bendrauti? Visai ne, man nepažįstamus žmones labai sunku įsileisti į savo erdvę, dalintis savo mintimis ir bendrauti su jais neformaliai. Tik tie, kurie ištveria mano tylėjimus ir mane prisipratina, pamato ir mano plepumą ir linksmumą ir atsipalaidavimą. Nes bendraudama su nepažįstamais žmonėmis, o ypač vyrais, kurie man rodo dėmesį, aš įsitempiu. Bet aš nevengiu nei pokalbių, nei susitikimų, tik visuomet perspėju, kad iš pradžių teks tempt už liežuvio. Aišku, išeitis irgi yra- žaisti klausimus/atsakymus, bet aš pakęst tokio bendravimo negaliu 
O tu supranti, kad nevisi yra pazistami nuo darzelio laiku? Nepazistami gali tapti pazistamais, tik gal maziau reiketu to negatyvo ir istoriju prikurti apie zmogu, gal zmogus visai geras, o ne toks, koks atrodo.
Kita vertus, tu manai, kad normalu, kai tyli, o tave kalbina, bando bent zodzio is taves sulaukt, o isivaizduok jei vaikinas per pirma susitikima tyletu? Ar imtumeis iniciatyvos?:) Bendravimas pagrinde ir susideda is klausimu ir atsakymu Juk nepradesi su zmogumi bendrauti - ohh kaip as sociai pavalgiau,
nesakau, kad nesistengiu vaikino kalbinti pati, jei jis tyli ir neklausia nieko manęs- stengiuosi vengti nejaukios tylos. Ir žinau, kad negaliu visų pažinoti nuo darželio laikų. Man nėra sunku bendrauti, susipažinti iškart realybėje,"gyvenime"- ar tai gatvėje, autobuse užkalbintai, ar koncerte, universitete, renginyje ar kitur. Aš sakau, kad būtent man sunku telefonu ar gyvai bendrauti su nepažįstamu vaikinu, kurį, jei pasisektų, norėčiau įsileisti ir į savo asmeninę erdvę.
Nenoriu labai nukrypti nuo temos, bet dėl tų "istorijų kūrimo"- kiek esu susitikus/kalbėjus telefonu su vaikinais iš būtent tokių pažinčių svetainių, tiek kartų buvau maloniai nustebinta, bet jokios negatyvios nuomonės prieš susitinkant neturėjau.
sudetinga su tom merginom.. o ka padarysi..
