Panikos priepuolis –nevaldomos, neracionalios baimės išraiška

Nerimo kontrolės centras – labai mažytė dalis smegenyse, kuri kontroliuoja emocijas, nerimo lygį ir yra, kaip “nerimo termostatas”. Ši dalis pasako, kaip kūnas turi reaguoti į nerimo situaciją. Ši dalelė, gaunanti iš kūno signalus per sensorinius organus (nosį, akis, odą, ausis, burną) yra emocinio mokymosi centras mūsų smegenyse. Ji atsimena, kur, kokiose situacijose jūs anksčiau jautėte nerimą ir priverčia, jausti nerimą vėl ir vėl, patekus į tas pačias vietas ar situacijas. Nerimo kontrolės centras siunčia signalą: “kas bus, jei aš prarasiu sąmonę ir išgriūsiu minios akivaizdoje” “kas bus, jei aš nualpsiu parduotuvėje” “kas bus, jei vairuojant mašiną, mane ištiks panikos priepuolis” ir t.t. Bet kas gali sukelti nerimą: garsi muzika, šaltis, pasakytas žodis, vieta ir kt. Didėjantis nerimas iššaukia simptomus: pradeda svaigti galva, daužosi širdis, tirpsta galūnės, darosi sunku kvėpuoti ir t.t. Jūs reaguojate – išsigąstate, pradedate mąstyti: kas darosi, gal insultas, infarktas? Didėjanti baimė didina adrenalino kiekį organizme ir jūsų smegenis pasiekia pavojaus signalas, smegenys reaguoja siųsdamos kūnui pavojaus signalus. Visos neigiamos būsenos dar labiau sustiprėja ir prasideda panikos priepuolis, kuris gali tęstis kelias minutes ar kelias valandas. Priepuoliui praėjus, jūs jaučiatės išsekę ir su baime laukiate galimo priepuolio pasikartojimo. Kadangi bijote priepuolio pasikartojimo, stiprėja baimės jausmas, kuris ir vėl iššaukia psichosomatinius simptomus. Simptomams stiprėjant (jūs bijote dar labiau), prasideda naujas panikos priepuolis. Taip susidaro “uždaras nerimo ratas”. Panikos priepuoliai užklumpa „iš anksto nepranešę“ ir gali ištikti bet kurioje situacijoje. Panikos priepuolio metu staiga apima sparčiai artėjančio didelio pavojaus nuojauta ir visi minėtieji, tik daug stipresni, fiziologiniai pojūčiai (be minėtųjų, dažnai jaučiamas oro trūkumas, netgi dusulio priepuoliai, pykinimas, alpulys, drebulys, nerealumo jausmas, galūnių tirpimas ir dilgčiojimas). Drauge kyla mirties, išprotėjimo baimė. Panikos priepuoliai ištinka, kai niekuo neypatingi fiziologiniai pojūčiai suprantami kaip pavojingi ir net „katastrofiški“, ima atrodyti, jog tuoj atsitiks kažkas baisaus. Pvz., sunkumo kvėpuojant pojūtis suvokiamas kaip uždusimo ir mirties grėsmė. Žmonės, kuriuos ištinka panikos priepuoliai, nuolat tikrina savo kūno pojūčius. Jie labai dėmesingi, todėl pastebi tokius pojūčius, į kuriuos daugelis žmonių tiesiog neatkreiptų dėmesio. Taigi vėl užburtas ratas: smarkiau suplakus širdžiai, išsigąstama mirties, kuri stovi su dalgiu už durų, išgąstis skatina dar labiau daužytis širdį, todėl imate manyti, kad mirtis jau čia pat… Ir taip be galo. Žmonės, patiriantys bendrąjį nerimą ir panikos priepuolius, dažnai slapukauja ir niekam nepasakoja apie savo „keistenybes“. Dauguma nesupranta, kas jiems darosi, bijo pasirodyti aplinkiniams tikrais bepročiais. Neretai ima vengti vietų ar situacijų, kuriose išgyveno nemalonią būseną. Toks gyvenimas ilgainiui tikrai gali tapti nevisavertis. Užsisklęsti – ne pats geriausias variantas, priešingai-, reikia ieškoti specialistų ar bent žmonių,  turėjusių nerimo sutrikimą ir jį įveikusių, pagalbos. Tik vadovaudamiesi rekomendacijomis ir jas realiai pasinaudodami savo kasdienybėje, įveiksite šį sutrikimą. Priepuolio metu svarbiausia yra suprasti, kas vyksta ir kodėl tai vyksta ir pasinaudoti išmoktais savipagalbos metodais, kurie padėtų įveikti kylančią panikos ataką. Panika dažniausiai ir prasideda dėl to, kad nesuprantate kas su jumis darosi ir perdėtai to bijote. Taip pat labai svarbu, išmokti atpažinti įsitikinimus, kurie lemia klaidingas įvykių, situacijų, savo kūno reakcijų interpretacijas, mintis, kurios kyla nemalonios būsenos metu, išmokti  jas nukreipti reikiama linkme.
Galima išskirti keletą žmonių tipų, kurie pakliūva į nerimo sutrikimo rizikos grupę, tai;
Perfekcionistai, hipochondrikai, žmonės, turintys žemą savivertę, norintys viską kontroliuoti, jautriai reaguojantys į bet kokią kritiką, vidinio monologo šalininkai, lengvai susierzinantys, sunkiai priimantys sprendimus, (nuolat abejojantys dėl priimto sprendimo teisingumo), neleidžiantys sau suklysti.
Ką daryti panikos priepuolio metu?
1.Nepasimesti, neišsigąsti, neleisti baimei užvaldyti jūsų mintis(šito išmokys specialistas, paaiškinęs jums, kas tuo metu vyksta jūsų organizme ir išmokys, kaip elgtis panikos metu)
2. Kuo greičiau  nusiraminti,( padeda tam tikri metodai, kurių galima išmokti) nes kuo didesnė baimė, tuo stipriau jaučiami įvairūs fiziologiniai pojūčiai ir kuo greičiau apsiraminsite, tuo greičiau praeis priepuolis.
3. Pasijutus lengviau, būtinai nukreipti dėmesį (dėmesį galima greitai nukreipti, sąmoningai taikant išmoktą metodą )nuo šio įvykio, užsiimti kokia nors veikla, kad užsimiršti, o nelaukti su baime naujo priepuolio, nes laukimas ir savo pojūčių stebėjimas, didina įtampą, taip padarydamas prielaidas naujam panikos priepuoliui.
4.Svarbu suvokti, kad neatsitiko su jumis nieko blogo(tai ne pirmas priepuolis, bet kiekvieną kartą įsivaizduojate, kad būtent šis, bus lemtingas jūsų sveikatai, bet jis praeina, jūs pasijaučiate geriau, bet išlieka baimė, kad jis vėl pasikartos ir „tas sekantis“ priepuolis gali būti „lemtingas“). Panikos priepuolis nemalonus, galima, sakyti siaubingas, bet tai - tik pojūčiai, kurie niekaip nepaveiks jūsų fizinės sveikatos( kodėl tai niekaip neįtakoja jūsų fizinės sveikatos, detaliai sužinosite bendraudami su specialistu) ir jūs tuos pojūčius galite išmokti valdyti.
5.Svarbu išmokti savipagalbos metodų ir juos kuo greičiau taikyti realiai, neleidžiant panikos priepuoliui įsibėgėti.
6.Labai svarbu sužinoti ir atpažinti „ raktinius“ žodžius, mąstymo stereotipus, kurie ir užveda nerimą, ko pasiekoje įvyksta panikos priepuolis. (Tai bus detaliai paaiškinta sesijų metu).
Nerimo sutrikimas - tai ne psichikos liga, tai tik baimės jausmas, peržengęs natūralias savo ribas t.y. perdėtas reagavimas į natūralias situacijas, suteikiant situacijai, vietai ar veiksmui įsivaizduojamą grėsmę savo sveikatai ar gyvybei.
Labai svarbu , kad turintys nerimo sutrikimą, kreiptųsi pagalbos, užuot bandžius patiems tai įveikti, nes kuo ilgiau tai ignoruosite, tuo giliau klimpsite į „užburtą ratą“, beviltiškai patys ieškodami išeitis, tuo didesnį „stažą“ užgyvensite, kas prailgins ir apsunkins sveikimą .Mokindamiesi savipalbos metodų ir jų taikymo būdų:
a.)Sužinosite, kodėl „pasigavote“ nerimo sutrikimą ir, kaip tam tikri mąstymo ir elgesio stereotipai trukdo jį įveikti.
b.) sužinosite, kodėl panikos priepuolio metu kylantys nemalonūs pojūčiai, niekaip neįtakoja mūsų fizinės sveikatos. Žmogui, turinčiam nerimo sutrikimą (vegetodistoniją) reikia žinoti, kas tuo metu vyksta  jo organizme ir kodėl kūne kylantys pojūčiai ( kokie jie bebūtų baisūs) nieko pavojingo nepadarys. Kai žmogus sužino, kas tuo metu vyksta jo organizme ir kad tai neturės jokių fizinių pasekmių, jis jaučiasi ramiau, o tai labai svarbu, kad nedidėtų baimė, sukeliantį panikos priepuolį.
c)sužinosite tiesą apie  kiekvieną atsirandantį pojūtį: kodėl jaučiame galvos svaigimą, oro trūkumą, duriantį skausmą širdies plote, rankų, kojų tirpimą, oro trūkumą, pykinimą ir t.t. ir kas tuo metu vyksta mūsų organizme. PVZ-jei svaigsta galva, kaip sau padėti, kad svaigimas baigtųsi ir t.t....
d)sužinosite, kodėl prasideda nerimas, kaip mūsų mintys sąlygoja nerimo kilimą, kaip žmogus turi reaguoti į tam tikrus organizmo pojūčius, nes nuo jo reakcijos priklausys (nekreips dėmesio ar išsigąs), ar kils baimė ar ne, nes, kaip jau minėjau, viena neigiama mintys, patraukia visą neigiamų minčių grandinę
e)sužinosite, kodėl ”kaip iš niekur“ kyla nerimas( tuo metu atrodė jautėtės gerai, nebuvo jokių stresinių situacijų).
f)Sekantis žingsnis – išmoksite  savipagalbos metodų, kurių pagalba galime sustabdyti beprasidedantį nerimą, nes jo nesustabdžius pradžioje, baimė įgauna pagreitį ir užsuka nerimo mechanizmą. Baimė – nerimo sutrikimo “variklis”.
g)sužinosite, kaip keisti savo mąstymo stereotipus(mąstymas turi būti adekvatus realiai situacijai), kad nesukelti sau nerimo. Nesukeliame nerimo, „nemaitiname“ jo vis didėjančia baime, nėra ir panikos priepuolių.
Sąmoningai buvo nutylėta dėl vaistų vartojimo(raminamųjų ar antidepresantų).Visi kas vartoja jau minėtus medikamentus, mokomi  palengva mažinti dozes, daugiau dėmesio skiriant savipagalbos metodų naudojimui, taip  yra mokomi pačiam palaipsniui perimti panikos priepuolių metu fizinių pojūčių  įveikimo kontroliavimą. Turite klausimų, norite išsamesnės informacijos, norite išmokti savipagalbos metodų, rašykite į el.paštą : be.nerimo@ gmail.com arba susisiekite Skype : be.nerimo