Tema: Ar verta pasikalbėti? O gal pamiršti...
Sveikos 
Turbūt nemaža merginų dalis yra patyrusios tai, ką patyriau ir aš, pirmąją-tikrąją meilę ir išsiskyrimą...
Nuo "pampersų laikų" Jį pažinojau. Mūsų tėvai labai gerai sutardavo, todėl Jis buvo dažnas svečias mūsų namuose. Važinėdavom dviračiais kartu maži, darydavom visokias išdaigas, bet niekada nebūčiau pagalvojus, kad kada nors mes galėtume tapti daugiau nei draugais. Metams bėgant mūsų tėvai mažiau pradėjo bendraut, bet aš vis dar ir iki šiol vaidinu pas Jo tėtį, teatre. Taigi susitikdavom visvien, bet nebelabai bendraudavom. Užpernai po rugsėjo pirmosios Jis man pradėjo rašyti į tel. Bet aš vis maniau "Ai čia kulturkės draugas, tai normalu, kad rašo". Be to man patiko visai kitas vaikinas. Bet laikui bėgant mūsų bendravimas persirutuliojo į kažką daugiau nei draugų bendravimą. Būdavo žinutės su bučkiais, meiliais žodeliais ir pnš.. Aš ir pati pradėjau Jam justi kažką daugiau nei draugiškumą, tai buvo stipriau. Jis pats teigė jog aš Jam patinku. Galiausiai lapkričio 18-ąją dieną mes tapome pora, dar šiandien pamenu tą dieną... Pamenu "drugelius pilve"... Jis man buvo tikrai svarbus. Draugavom, viskas buvo kaip pasakoj... Kadangi mokėmės toje pačioje mokykloje, kiekvieną pertrauką praleisdavom kartu, negalėjom vienas be kito, net ir po pamokų žinojom ką veiksim, o gi eisim į repeticiją, na, o jeigu Jam reikėdavo į muzikos mokyklą, tai trečiadieniais ir pirmadieniais kai praeidavo pusę pamokos aš išlėkdavau atsisveikint su juo (jis išeidavo anksčiau iš pamokos, kad spėtų grįžti namo). Nuėje į kulturkę lakstydavom kaip maži vaikai, vie as kitą vaikydami, Jis mokindavo mne groti gitara, būgnais, tai buvo nuostabu...Buvimas šalia Jo, buvo kažkas neįtikėtino... Jis nešdavo ant kupros mane ant scenos, visi matydavo ir sakydavo "Būkit amžinai kartu", mes buvom tokie laimingi, Jo tėtis labai džiaugėsi mūsų draugystę, nes Jam esu kaip dukra. Viena draugė sako dar dabar "Kai eidavau per mokyklą be nuotaikos ir pamatydavau jus, man taip ji pakildavo! Jūs esat kaip saulės spindulys!" Ji taip pasakė kai mes jau buvom išsiskyrę, tai privertė mane apsiverkt... Buvau laiminga su Juo, Jis su manim, bent jau taip atrodė iš jo poelgių, kiekvieną penktadienį pagroję su draugais jie gerdavo cocą-colą (kažko stipresnio negalėjo 
) ir tuo tarpu Jis pasakydavo "tostą" už mane ir už tai, kad esam kartu, tai taip miela... Kiekvieną rytą rašydavo žinutes, bet ne šiaip su "Labas rytas", Jis dar ten prirašydavo visokių gražių žodžių kurie buvo užtaisas visai dienai... Svajodavom, planuodavom.. Tiek nuostabių akimirkų būdavo... Kad dabar prisiminus rodos, kad Jis tebėra šalia... Tik deja-Jo nėra. Likus savaitei iki keturių mėnesių kartu, mes išsiskyrėm, paskutini mėnesi daug pradėjom pyktis... (Patariu visoms! Niekada nedovanokit mylimam žmogui laikrodžio, Valentino dienos proga Jam padovanojau laikrodį, sakoma, kad laikrodis skaičiuoja paskutini laiką kartu. Kažką panašaus, štai po mėneio ir išsiskyrėm...) Nesakau, kad būtent tas laikrodis tai nulemė, bet galbūt kažkiek prisidėjo, nes niekada nesipykdavom taip, kaip susipykom tą mėnesį. Taigi rasidėjo mano kančios, kai nusprendėm išsiskirt. Ta didžiausia intrigantė buvau pati. Todėl Jo nekaltinu. Begalo buvo skaudu matyt Jį ir negalėt prieit, apkabint, kai širdis veržte verždavosi... Nemeluosiu ir dabar taip jaučiuosi... Gyliai širdį tikiu, kad Jį tebemyliu.Po mėnesio kai išsiskyrėm kulturkėj netikėtai vaikėmės vienas kitą ir staiga Jis mane pabučiavo... Stipriai suspaudė... Tai vykdavo tik mano sapnuose, todėl iš laimės ašaros riedėjo, pasakiau, kad Jo pasiilgau, Jis atsakė tuo pačiu ir dar stipriau apkabino... Tą akimirką pasijaučiau lyg danguj, nes Jo glėbys man prilygo tam. Nusprendėm poTurbūt nemaža merginų dalis yra patyrusios tai, ką patyriau ir aš, pirmąją-tikrąją meilę ir išsiskyrimą...
Nuo "pampersų laikų" Jį pažinojau. Mūsų tėvai labai gerai sutardavo, todėl Jis buvo dažnas svečias mūsų namuose. Važinėdavom dviračiais kartu maži, darydavom visokias išdaigas, bet niekada nebūčiau pagalvojus, kad kada nors mes galėtume tapti daugiau nei draugais. Metams bėgant mūsų tėvai mažiau pradėjo bendraut, bet aš vis dar ir iki šiol vaidinu pas Jo tėtį, teatre. Taigi susitikdavom visvien, bet nebelabai bendraudavom. Užpernai po rugsėjo pirmosios Jis man pradėjo rašyti į tel. Bet aš vis maniau "Ai čia kulturkės draugas, tai normalu, kad rašo". Be to man patiko visai kitas vaikinas. Bet laikui bėgant mūsų bendravimas persirutuliojo į kažką daugiau nei draugų bendravimą. Būdavo žinutės su bučkiais, meiliais žodeliais ir pnš.. Aš ir pati pradėjau Jam justi kažką daugiau nei draugiškumą, tai buvo stipriau. Jis pats teigė jog aš Jam patinku. Galiausiai lapkričio 18-ąją dieną mes tapome pora, dar šiandien pamenu tą dieną... Pamenu "drugelius pilve"... Jis man buvo tikrai svarbus. Draugavom, viskas buvo kaip pasakoj... Kadangi mokėmės toje pačioje mokykloje, kiekvieną pertrauką praleisdavom kartu, negalėjom vienas be kito, net ir po pamokų žinojom ką veiksim, o gi eisim į repeticiją, na, o jeigu Jam reikėdavo į muzikos mokyklą, tai trečiadieniais ir pirmadieniais kai praeidavo pusę pamokos aš išlėkdavau atsisveikint su juo (jis išeidavo anksčiau iš pamokos, kad spėtų grįžti namo). Nuėje į kulturkę lakstydavom kaip maži vaikai, vie as kitą vaikydami, Jis mokindavo mne groti gitara, būgnais, tai buvo nuostabu...Buvimas šalia Jo, buvo kažkas neįtikėtino... Jis nešdavo ant kupros mane ant scenos, visi matydavo ir sakydavo "Būkit amžinai kartu", mes buvom tokie laimingi, Jo tėtis labai džiaugėsi mūsų draugystę, nes Jam esu kaip dukra. Viena draugė sako dar dabar "Kai eidavau per mokyklą be nuotaikos ir pamatydavau jus, man taip ji pakildavo! Jūs esat kaip saulės spindulys!" Ji taip pasakė kai mes jau buvom išsiskyrę, tai privertė mane apsiverkt... Buvau laiminga su Juo, Jis su manim, bent jau taip atrodė iš jo poelgių, kiekvieną penktadienį pagroję su draugais jie gerdavo cocą-colą (kažko stipresnio negalėjo ) ir tuo tarpu Jis pasakydavo "tostą" už mane ir už tai, kad esam kartu, tai taip miela... Kiekvieną rytą rašydavo žinutes, bet ne šiaip su "Labas rytas", Jis dar ten prirašydavo visokių gražių žodžių kurie buvo užtaisas visai dienai... Svajodavom, planuodavom.. Tiek nuostabių akimirkų būdavo... Kad dabar prisiminus rodos, kad Jis tebėra šalia... Tik deja-Jo nėra. Likus savaitei iki keturių mėnesių kartu, mes išsiskyrėm, paskutini mėnesi daug pradėjom pyktis... (Patariu visoms! Niekada nedovanokit mylimam žmogui laikrodžio, Valentino dienos proga Jam padovanojau laikrodį, sakoma, kad laikrodis skaičiuoja paskutini laiką kartu. Kažką panašaus, štai po mėneio ir išsiskyrėm...) Nesakau, kad būtent tas laikrodis tai nulemė, bet galbūt kažkiek prisidėjo. Po mėnesio kai buvom išsiskyrę, mes bandėm taikytis, lakstėm kulturkėj lyg maži vaikai, gaudėmės lyg tada... ir staig Jis mane pabučiavo... Aš ištirpau.. Iš laimės apsiverkiau, Jis begalo stipriai apkabino, jaučiaus kaip tada kai dar buvom neatskiriami... Susitarėm susirašyt po savaitės, per tą savaitę turėjom nuspręst ar norim būt kartu. Deja po tos savaitės nesusirašėm... Man buvo skaudu.. Bet ištvėriau. Aš išvykau pas krikštomamą į UK atostogų. Grįžau ir turėjom važiuot rengtis su teatru vienai miesto šventėje, ten su Juo praleidau tris dienas iš viso. Nebuvo taip, kad visai artimai, bet tiesiog arčiau. Man batai nutrynė koja, vos galėjau paeiti, Jis rūpinosi, kas buvo man labai keista... Viena draugė kai lipom laiptais sako Jam "Nunešk Moniką laiptais" Jis pasiruošė nešt, bet aš atsakiau "Nereikia" iš principo, dabar laiką atsukus leisčiaus Jo nešama... Dar ten buvo tokių akimirkų, per kurias Jis tiesiog kvėpavo man į pkaukus, buvo taip šalia... Kad... krausčiaus iš proto... Galiausiai praėjo ts dienos ir vėl nieko. Jis rašė tris dienas iš eilės, ištisai vasaros pabaigoje, bet po to dingo. Mokykloje vienas kito būdavom gana arti, nes mūsų draugai tie patys, Jis išėjo į kitą mokyklą (dėl asm. Priežasčių) susitinkam tik kulturkėj, Jis dar dabar šypsosi, bendrauja... Kaip man elgtis? Esu pasimetusi... Jaučiu Jam dar daug ką... Ar pasikalbėt su Juo? Ar tiesiog pamiršt...
