baigiau univiera. Na realiai yra vienas skirtumas - zmones kuriu tevai gyvena mieste, ir galima gyvenant pas tevus eksperimentuot su darbais nes pragyvenimas nekainuoja daug. O kai tevai negyvena mieste, tai turi labai rizikuot. Pradziai neisivaizduoji kaip ten tam darbe bus.
Kai susiradau pirma darba, tai po 4 dienu jau galvojau kad nepavesiu ir reik is jo iseit. Labai priklauso nuo kolektyvo. Pradzioj sedejau vos ne vien su direktorium, nebuvo tokiu lygiaverciu zmoniu, maza imonele. Tai del to ir pasirode kad nepernesiu.
Bet cia yra tiesiog rizika, kad reik svarbiausia negalvot ,kad jei vienam, ar kitam darbe nepasiseke, kad jau visiskai viskas cia su tavo karjera. Tiesiog darbdaviai labai skirtingi.
Kai padirbau metus nepilnai pirmam darbe, mane atleido, nu galvojau gal toks prastas darbuotojas esu, tai ir kitoj imonej tas pats gali but. Tai cia net neisivaizdavau ka daryt. Susirast nauja darba, tipo apgaut kita darbdavi ir dirbt, kol pamatys kad vel nenesi pelno ir atleis? Visa gyvenima juk taip neapgaudinesi, susiskambins darbdaviai, net nebesamdys.
Bet isidarbinau kitoj imonej, tai reikalai kardinaliai pasikeite. Ypac kai isejo vienas direktorius
Dar ka universitetas duoda - tai pazinciu, reik kai ten studijuoji stengtis susirast ju. Gal jei ne draugas, isvis ir nedirbciau pagal specialybe. Man tiek tevai, tiek kiti pazistami sake gal tu keisk veiklos sriti. Bet tas draugas is univiero isitikines buvo kad as galiu but pelningas darbuotojas imonei. Arba jei jau nepasiseks bent kokiose 3jose imonese, tada gal jau kazka galvot.
Beje diploma gavau 2010 metais