aigi, Jūs tvirtinate, kad eskaluojamas naujas seksualinis elgesys, kai yra nesureguliuotas, silpnina mūsų visuomenę. Taip pat teigiate, jog tai norima įtvirtinti viešojoje erdvėje. O jei tai būtų tik privatūs reikalai, ar tai jau nekeltų pavojaus?
Kadangi tai nėra objektyviai gera, tai nėra gerai net jei tai liktų grynai privačioje erdvėje. Kaip teigė Aristotelis, sielos tvarka yra ir polio tvarka. Nebus politinės tvarkos, jeigu visuomenėje bus daug sumišusių sielų. Jeigu visų sielos bus netvarkingos ir sumišusios, atsiras sąlygos tironijai.
Tačiau šv. Tomas Moras yra sakęs, jog egzistuoja tam tikros ribos, kuriose įstatymau gali daryti įtaką mūsų asmeniniam elgesiui. Ar tikrai nėra kokio taikaus sugyvenimo būdo?
Ne, nėra.
Štai ir turime problemą.
Norėdami išlaikyti racionalizaciją, homoseksualizmo aktyvistai turi ją žutbūt įtvirtinti ir universalizuoti. Jeigu jie to nepadarys, gali atsirasti tokių žmonių kaip mes, kurie jiems pasakys: ,,Atleiskite, bet sodomija yra iš prigimties blogas aktas“. Toks pareiškimas gali pažadinti jų sąžinę, o tai yra dalykas, kurio jie bijo labiausiai. Tai keltų pavojų racionalizacijai, leidžiančiai jiems ir toliau elgtis taip, kaip dabar. Ir jie nesileidžia į dialogą. Jų tikslas nėra tiesos ieškojimas dialektinėse diskusijose, bet įtvirtinti savo racionalizaciją, kad galėtų ir toliau nevaržomai ja gyventi.
Regis, mūsų visuomenė nė nepastebi blogų šios racionalizacijos pasekmių.
Tai yra visiško prigimties įstatymo ir Dievo atmetimo inteligentijos tarpe indikatorius. Bet juk nuo to priklauso mūsų kaip valstybės, kurioje gyvena laisvi žmonės, išlikimas. Sėkmingas homoseksualų judėjimas neišvengiamai reikalauja prigimties ir Dievo įstatymo paneigimo. Ironiška, kad būtent Aukščiausiasis Teismas padeda įsitvirtinti šiai pasaulėžiūrai. Tokiu savo elgesiu teismai kenkia savo pačių autoritetui, nes jų autoritetas būtent ir yra paremtas prigimties įstatymo ir Dievo įstatymo, kurį jie patys savo sprendimais paneigia, egzistavimu.
Viena mano mėgstamiausių citatų yra JAV teisėjos Arendos L. Wright Allen, nusprendusios Virdžinijos valstijoje panaikinti santuokos apibūdinimą kaip išskirtinai vyro ir moters sąjungą, žodžiai: „Homoseksualūs asmenys atitinka visus įstatyminius reikalavimus santuokai Virdžinijos valstijoje, išskyrus tą, kad jie yra tos pačios lyties.“ Abraomas Linkolnas mėgdavo užduoti populiarią mįslę: ,,Jeigu šuns uodegą pavadinsime koja, tai kiek kojų turės šuo?“ Lyg kreipdamasis į teisėją Allen, jis atsakė: „Penkias? Ne, uodegos vadinimas koja jos koja nepaverčia.“ Ir tai yra būtent tai, ką mes matome dabar. Kaip Linkolnas teigė vienų debatų metu, žmogus „negali logiškai sakyti, kad kas nors turi teisę elgtis blogai.“ Taigi, nėra teisės į sodomiją, net jei Aukščiausias Teismas atrado tai kažkurioje Konstitucijos paraštėje. Sodomija niekada negali būti gera, o todėl ir nėra teisės ją praktikuoti.
Susidaro įspūdis, kad vertinimas, kad yra gerai ir blogai, yra taip užmaskuotas, kad esame tarsi aplinkui besiblaškantys aklieji. Nežinome, kas gerai ir kas blogai, o mūsų Aukščiausiasis Teismas šią nežinią tik paremia.
Kaip ir sakiau, jie neigia pačius šios šalies pamatus. Jų įstatymai homoseksualių „santuokų“ atžvilgiu yra įžeidimas Nepriklausomybės Deklaracijai.
Žmonės gali klausti, kaip galima nustatyti, kas yra tinkamas mūsų seksualinio potraukio naudojimas, ir kas yra piktnaudžiavimas juo? Atsakymą galima rasti mūsų seksualinį potraukį tyrinėjant taip, kaip tyrinėtume bet kokį kūno organą, pavyzdžiui, akis ar ausis, norėdami išsiaiškinti, kokia yra jų paskirtis. Jei blogai matome, einame pas optometristą ar oftalmotologą, tikėdamiesi, kad jis žino to priežastį. Nuoširdžiai tikimės, jog jis išmano ir gali nurodyti, kam yra reikalinga akis ir kaip ji funkcionuoja. Išmanydamas žmogaus organų funkcijas, tikėtina, kad jis galės mums padėti – atkurti ar pagerinti regėjimą. Tai galioja ir visiems kitiems žmogaus kūno organams. Taip analizuojant mūsų seksualinį potraukį, tampa aišku, jog jis turi dvi pagrindines funkcijas.
Viena jų yra jungiančioji, o kita – dauginimosi. Seksualinis potraukis negali įgyvendinti dauginimosi funkcijos be jungiančiosios, o pastaroji dažniausiai įgyvendina ir dauginimosi tikslą. Grįžtant prie ankstesniosios minties, gali nebūti nieko blogo, kai du vyrai ar dvi moterys myli viena kitą, kol jų santykiai netampa seksualizuoti. Taip yra todėl, kad toks seksualinis santykis negali būti nei jungiantis, nei kuriantis (atliekantis dauginimosi funkciją). Tai prigimties būdas pasakyti mums, kad tokia meilė savo prigimtimi nėra santuokinė, nes ji negali išpildyti nei vienos iš šių prigimtinių mūsų seksualinio potraukio funkcijų.
Ar daug žmonių savo nekonfrontaciniu būdų įtikinote? Jūsų grįžimas prie Sokrato, Aristotelio ir kitų turėtų gana gerai įtikinti.
Reakcija, kurios sulaukiu dažniausiai, yra žmonių patiriamas palengvėjimas. Jie dėkoja Dievui, kad visam tam yra racionalių argumentų. Kaip žinote, aš necituoju Šventojo Rašto, mano knygoje nėra religinių argumentų, nes jie šioje visuomenėje ir teismuose nėra laukiami. Knyga yra paremta tuo, ką mes galime žinoti remdamiesi vien savo protu. Daug žmonių tai pamatę jaučia palengvėjimą.
Manau, labiausiai jaudinantis momentas išleidus knygą buvo, kai prie manęs priėjo ir dėkojo homoseksualų organizacijos ,,Drąsa“ (angl. „Courage“) nariai. Jie gyveno mele ir perskaitę knygą pamatė, kokią žalą šis melas daro. Taigi, jie vertina tiesą ir žino, kad ji jiems pristatoma be jokių prieš juos nukreiptų kėslų.
Jūs tiesiog pasakote „Štai tiesa!“
– Aš sakau tai, ką sakyčiau bet kokiam alkoholikui arba žmogui, kenčiančiam nuo apetito sutrikimo.
– Ir Jūs radote tos pačios lyties asmenims potraukį jaučiančių žmonių, kurie sako, kad tai jiems buvo labai naudinga.
– Jie sako: „Ačiū už tai, kad pasakėte tiesą ir išdėstėte viską taip, kaip yra iš tikrųjų, bei parodėte, kokiu keliu eidamas žmogus gali skleistis, netgi mes, kenčiantys nuo šio polinkio.“ Tai tokia pati situacija, kurioje yra alkoholikas. Argi mes norėtume švęsti Alkoholikų dieną ir įtvirtinti valstybėje teigiamą požiūrį alkoholikų atžvilgiu, kas galiausiai sunaikintų tų žmonių sveikatą ir greičiausiai jų šeimas bei socialinius santykius? Ne, mes sakome: „Gal norėtumei nueiti į Anoniminių alkoholikų susitikimą? Gal jau laikas baigti tiek gerti, nes savo elgesiu tu kenki sau ir kitiems.“ Būtent tai daro alkoholikus mylintis žmogus.
– Taip, tačiau turite pripažinti, kad daugybė žalos jau padaryta. Šiuo metu tai net nebėra diskusijų klausimas.
– Mirtingumo rodikliai, sukelti tokio elgesio, yra neįtikimi. Net prieš AIDS atsiradimą, buvo nustatyta, kad homoseksualai vidutiniškai praranda 20 metų savo gyvenimo. Tai neturėtų stebinti. Kūne išeinamoji anga nėra įeinamoji ir kai ji naudojama kaip įėjimas, platinamos ligos, gluminamas kūnas, ir daugumai iš jų tai baigiasi tragiškai.
– Ir tai yra realybė.
– Tai realybė. Ir, žinoma, su AIDS viskas dramatiškai pablogėjo. Nors daugeliu aspektų situacija gerėja dėl medicininių priežasčių, tačiau situacija vis tiek išlieka katastrofiška. Taigi aš nesuprantu, kaip galima turėti bet kokią užuojautą žmonėms su homoseksualiais polinkiais ir tuo pačiu slėpti nuo jų, kad jie save fiziškai žaloja, jau nekalbant apie moralinį pavojų.
– Taigi, Jūsų knyga nėra tik dar vienas „kėslas“. Ji paremta užuojauta homoseksualiems žmonėms, nes Jums teko daug dirbti su jais menų srityje? Ar tai teisingas teiginys?
– Na, tai teisingas teiginys, tačiau ne vien dėl to, kad su jais dirbau. Aš suprantu, kad daug homoseksualų turi polinkį į šį nukrypimą ne dėl savo kaltės. Tai nėra kažkas, ką jie pasirenka. Nors taip pat esu matęs žmonių, kurie tai pasirenka. Kai buvau aktorius, pastebėjau aktyvų ir sėkmingą verbavimą. Buvo pastangų užverbuoti ir mane. Ši patirtis man leidžia suprasti homoseksualų subkultūrą.
Tačiau dauguma atvejų yra vaikystės traumos rezultatas. Yra labai sunku atsigauti nuo jos, kai ji sukelta tėvo nebuvimo, smurtaujančio elgesio bei panašios traumos. Atsimenu vieną ypatingai jaudinantį liudijimą, kai jaunas vyras apibūdino savo homoseksualius santykius kaip siekimą vyro dėmesio, kurio jam niekada nerodė tėvas. Jo tėvui žymiai labiau rūpėjo alkoholis nei jis ar jo mama. Savo vėlesnės paauglystės metu jis susidūrė su vienu iš savo tėvo blaiviųjų gyvenimo epizodų. Pirmą kartą jo gyvenime tėvas pamiršo savo problemas, apkabino sūnų ir sušnabždėjo į ausį: „Aš tave myliu“. Nepatikėsite, bet tai lėmė, kad homoseksualus vaikino polinkis greitai dingo. Jaunas vyras net sugebėjo susituokti ir pats tapti tėvu.
Aišku, ne visi homoseksualai, kenčiantys nuo šio polinkio, sulaukia tokios geros pabaigos, tad žala jų atveju tęsiasi ir toliau. Todėl jie tikrai nusipelno užuojautos.
– Ar norėtumėte pasakyti ką nors pabaigai?
– Klausėte, kokia gali būti viso šito pasekmė. Užtikrintai pasakyti galima tik tai, kad iliuzija visada veda į didelį nusivylimą, į tai nuves ir ši iliuzija. Lieka tik klausimas, kiek žalos bus padaryta ilguoju laikotarpiu, o tai priklausys nuo to, kaip drąsiai viso šio melo akivaizdoje liudysime tiesą.