Tema: Sveikos merginos
Sveikos merginos.
Noriu išsipasakoti ir patarimo.
Turiu draugą, susilaukėme kūdikio. Kurį laiką gyvenome nuomuojamame bute, vėliau teko išsikraustyti. Prisiglaudėm pas mano tėvus. Nors nuo pat pradžių jaučiau, kad tai nebus geras sprendimas. Pagyvenome kelis mėnesius, kilo konfliktas su mano mama, ji mus tris išvarė iš namų. Po kurio laiko paaiškėjo, kad ji išvaryti norėjo draugą, nes jis jai nepatiko dėl kažkokių priežasčių. Šiuo metu glaudziames pas gimines draugo. Taupome savo būstui, tai nuomoti neeiname. Su tėvais bendrauju, susiskambiname, jie mane priimtų su vaiku ar vieną, jei man blogai. Praėjus mėnesiui po konflikto nuvažiavau aplankyti tėvus savo. Anūko nevežiau, nes draugas prašė neimti jo. Jie juk mus išvarė.
Taigi... Po vizito man pasidarė lengviau viduje. Kadangi tėvai man kažkada pirko automobilį, aš jį pasiėmiau. Ir prasidėjo draugo prikaišiojimai, kad jie mane nupirko. Deja, aš pati labai norėjau pasiimti savo automobilį.
Taigi... Tai dar ne pabaiga. Praėjus keletai savaičių norėjau nuvažiuoti pas savo tėvus, aplankyt. Nes mano tėvai ir draugo tėvai ne taip toli vieni nuo kitų gyvena. Ir manęs laukė reakcija, kurios aš nesitikėjau. Išgirdau, tokių dalykų - ko man važiuoti pas tuos žmones, kurie mus išvarė. Kad mano tėvai yra barjeras mūsų santykiams... Kad jei noriu galiu nuvažiuoti porą kartų per metus per šventes pasveikinti, o daugiau nėra ko važiuoti. Kad turiu rinktis ar tėvai ar jis su vaiku. Po šitų žodžių mane paprasčiausiai ištiko šokas. Negalėjau nieko pasakyti, nes ašarų gumulas paprasčiausiai sustojo skersai gerklės. Pati niekada negalėčiau jam to pasakyti, jei jis būtų mano vietoje, man liežuvis neapsiverstu. Ir jis tai kuo puikiausiai žino.
Taigi... Tą dieną turėjau važiuot su juo pas jo tėvus, nes vaiką ima, o maitinu mp. Visą dieną nenorėjau su juo išvis kalbėti. Ir prisistatė jo motina. Išreiškė savo nuomonę, kad aš per anksti atleidau mamai ir ji turi suprasti, kad aš turiu savo šeimą. Pasakiau, kad negaliu visą gyvenimą laikyti pykčio ypač ant mamos. Tą dieną taip ir baigėsi pokalbis.
Atėjus kitai dienai vėl atvažiavom pas jo tėvus. Su draugu mes išvis buvom nustoję kalbėtis tarpusavyje. Per daug jis mane įžeidė. Ir vėl prisistatė jo motina. Pasakojo, kaip ji pati augino visus savo vaikus ir nors ne visi geri, visi glaudžiasi prie jos. Ir jai protu nesuvokiama kaip galima taip padaryti vienintelei dukrai savo. Kad aš turiu draugą suprast bei palaikyt, nes jis daug dirba, kad mes kažką turėtume savo.
Grįžome namo. Vėlus vakaras, ir vėl mano smegenys plaunamos. Kuo? Žodžiais, kad jis jaučiasi vienas, kad manęs nėra šalia, kad jam trūksta mano palaikymo, o ar atseit renkuosi ne tai ką reikia. Kad jam norisi jausmingos moters, pas kurią norėtųsi grįžti po darbų. Taip, aš esu šalto būdo, retai kada parodau jausmus savo... Lygino mane su savo šeima... Kad jų užaugo daug, prasčiau, bet meilėje. O aš, kadangi viena, esu egoiste, kuri apie save galvoja ir jai nieko nerūpi išskyrus jos pačios poreikius.... Ir kad manęs tėvai nemyli, ypač mama. Na... Nežinau ar jam čia spręsti kas mane myli kas ne. Dėl automobilio, jo nuomone, kad jį reikia atiduoti... Nors tik taip galiu nuvažiuoti kur man reikia - pas gydytoją pačiai ar su vaiku, i parduotuve ir į n kitų dalykų. Mano automobilis yra techniškai tvarkingas ir bent jau rakinasi, ne kaip jo, kad baisu daiktus palikti, nes gali apvogti. O su jo... Jaučiausi nesaugiai. Mh..kas liečia vaiko krikštynas ir galimas vestuves - mano tėvų jis nenori ten. Krikštynos krikštynomis, senelių galima išvis nekviesti nei iš jo nei iš mano pusės. Bet... Kam tada vestuvės, jei būsiu pati nelaimingiausia nuotaka?
Jaučiuosi taip, kad jis nori, jog būčiau kaip jo mama, kuri pati užaugino 6 vaikus. Atrodo, kad jis labai motinos savo klausosi, o man jokios pagarbos. Aš asmeniškai nenoriu, kad būtų taip, kad aplankyti saviškius dažniau galėsiu tada, kai jų jau nebebus. Norisi paprasčiausiai susikrauti daiktus ir išvažiuoti. Bet bijau.. Bijau griauti šeimą, palikti vaiką.